„Džiazas gyvuoja ir nežada numirti, nes jį myli ir jaunimas“, – sako Birštono kultūros centro direktorius Zigmas Vileikis. Jis pasakoja apie didįjį pavasario įvykį – kovo 28-30 dienomis kurorte vyksiantį džiazo festivalį. Iš tiesų, mintys apie šio grandiozinio įvykio tęstinumą apninka noromis nenoromis – juk ši tradicija prasidėjo prieš 34 metus, 1980 metais, ir sėkmingai gyvuoja iki šiol, nežiūrint, pasak Z. Vileikio, besikeičiančių santvarkų, merų ar klebonų. Tarybiniais metais Birštone įsižiebusi džiazo ugnelė uždegė šio žanro mylėtojus Vilniuje ir Kaune, kur panašūs festivaliai pradėti rengti devintojo dešimtmečio pabaigoje. O šiandien, pasakoja Z. Vileikis, jau galima rinktis, kur ir kokį koncertą pamatyti, nes ir jų, ir festivalių Lietuvoje organizuojama daug, atsižvelgiant į rengėjų norus bei galimybes.
O Birštonas laikosi per tris dešimtmečius susiklosčiusių tradicijų, kurias gerbia tiek atlikėjai, tiek klausytojai. Kas antri metai čia vykstantys festivaliai sukviečia visų pirma lietuviškojo džiazo atlikėjus – pradedančiuosius, gerai žinomus bei korifėjus, kurie gali pateikti klausytojams didžiulę šios muzikos krypčių, srovių ir stilių įvairovę. Birštone laukiami ir solistai, ir bigbendai, be abejo, scena atvira ir užsienio džiazmenams, atvykstantiems čia su savo grupėmis arba susijungus į tarptautinį projektą.
Džiazo festivalis Birštone tęsiasi tris dienas, jo pabaigoje vienam iš atlikėjų įteikiamas Grand Prix – apdovanojimas, kuriuo, pasak Z. Vileikio, įvertinamas kaskart kitas atlikėjas už jo kelerių metų darbus, svarų indėlį į džiazo kultūrą.
Šiemetinio festivalio „Birštonas 2014“ programa turtinga ir įdomi. Jau patį pirmąjį vakarą klausytojai susitiks su Stepu Januška, juos džiugins lietuviški bei tarptautiniai kolektyvai, kurių viename – netgi tolimosios Brazilijos ir Mozambiko atstovai. Pradedančiuosius atstovaus Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklos džiazo ansamblis ( vadovas V. Labutis) bei Vilniaus kolegijos ir absolventų sukurtas projektas (vadovas V. Čekasinas). Kaip mano Z. Vileikis, klausytojai turėtų būti maloniai nustebinti D. Golovanov solinės programos, nepakartojamą įspūdį paliks ir D. Pulausko grupės su Kauno bigbendu pasirodymas, kurio metu scenoje bus virš 25 muzikantų. Dar vienas bigbendas, kurio bus tikrai įdomu pasiklausyti, tai Krašto apsaugos savanorių pajėgų grupė (vadovas kapitonas R. Čiupkovas). Tarptautinį projektą kartu su JAV ir Turkijos džiazmenais publikai pateiks K. Vaiginio kvintetas ir Alex Sipiagin. O naktinių koncertų atlikėjus ir klausytojus šiemet priglaus kurhauzas – nauja ir įdomi erdvė džiazo muzikai. Žinoma, festivalio svečius ir dalyvius ir šiemet pasitiks didžioji fotografijų paroda, kur įamžintos gyvenimo džiaze akimirkos.
Labai džiugu, jog Birštonas ne tik skleidžia džiazo kultūrą, bet ir augina jos atlikėjus. Šiemet su grupe CinAmono 5 (Lietuva, Estija ir Šveicarija) pasirodymą surengs birštonietė Laura Budreckytė. Kaip sako Z. Vileikis, džiazas Birštono niekada nepalieka – jo didžioji banga užplūsta festivalių metu, o po lašą, po dozę šios muzikos birštoniečiai ir miesto svečiai gauna nuolat, taip išlaukdami laiką iki nekantriai laukiamo festivalio, vis papildydami žinias, vis įkvėpdami unikalios, nepakartojamos muzikos gaivos. Taip ir auga vis nauja karta, mylinti džiazą, jo trokštanti ir jį grojanti.
Šiemetinio festivalio Grand Prix sukūrė menininkas Marijus Petrauskas. Koks tai kūrinys – paslaptis bus išlaikyta iki pat apdovanojimo ceremonijos. Kaip jau įprasta visus festivalio gyvavimo metus, atributiką (plakatus, lipdukus ir kt.) sukūrė dailininkas R. Kepežinskas, naudojantis puikiai šventę apibūdinantį simbolį – klaviatūrą. Rūpinamasi ir atvyksiančių į festivalį svečių sutikimu, apgyvendinimu, buitimi, nors tai ir nelengva.
Kaip visuomet, visų sunkumų esmė yra pinigai. O jų šiemet festivalis stokoja – mažiau nei visada šiai šventei skyrė savivaldybė, o Kultūros taryba dar vis sprendžia šį klausimą. Atsakymo iš jos laukiama kovo viduryje, nors iki festivalio liko mažiau nei mėnuo. Ir dar nežinia, kiek lėšų bus atseikėta – ar tiek, kiek prašyta, ar žymiai mažiau. Tad pagalvoti renginio organizatoriams yra apie ką, nors įvairių galvosūkių pakanka ir taip. Anot Z. Vileikio, dėl festivalio, kad ir koks tai būtų svarbus įvykis kultūrai, negali mesti į šalį ir kitų darbų, turi ruoštis ir kitiems renginiams, koncertams, net ir medžio šakų pjaustymu apie vitražinius langus pasirūpinti.
Pasak Z. Vileikio, stengiamasi, kad Birštono festivalis ir toliau siektų savųjų tikslų – išlikti lietuviškų atlikėjų bei tradicinio džiazo Meka, kurioje itin svarbu viso ko kokybė. Kurorto scenoje kuriama šio žanro muzikos istorija, tad ją skuba užfiksuoti Lietuvos televizija ir radijas, kad tai, kas sukuriama koncertų metu, išliktų ne tik džiazo muzikos faktu, bet ir pavyzdžiu muzikantams, siekiantiems tobulumo. Juk džiazas – tai kūryba, vykstanti esamuoju metu, improvizacijos, kurių vėliau tikrai nepakartosi. Tai ir yra šios muzikos unikalumas ir įstabumas, pasiekiamas tik retam atlikėjui. O pasimėgauti šiuo stebuklu Birštone įmanoma daugeliui, nes bilietų į koncertus vis dar yra ir kainos jų gana simbolinės. Bet žiopsoti ir laukti paskutinių minučių Z. Vileikis nepataria niekam – džiazas Birštone populiarus, festivalis puikiai žinomas tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse, tad į kurortą suplūs vos ne tiek žmonių, kiek jų čia gyvena. Tad pavasario mieste prie Nemuno laukiama karšto.
