Auksarankių darbai verti aukso

Vilija Čiapaitė
Įpusėjo sausis. Dar taip neseniai moterys ir jaunosios Birštono ir Prienų meno mokyklų dizaino studijų narės atsargiai žiūrėjo į vadovės Vilmos Krasauskienės idėjas, o dabar džiūgauja, žvelgdamos į savo darbus. O kad kartu su jomis pasidžiaugtų ir panorėtų įgyvendinti savo svajones aplinkiniai, Birštono muziejuje buvo surengta paroda. Nebuvau jos atidaryme, tačiau noras ramiai pasižvalgyti ir pasidžiaugti auksarankių darbais mane viliojo, ir tylų, ramų šeštadienį nukakau į muziejų. Jau ne kartą teko žavėtis moterų darbais, tad ir šį kartą skubėjau pamatyti tuos, į kuriuos įdėta dalelytė savęs ir ne vienerius metus brandintos idėjos.
Mane pasitiko ir į ekspozicijų kambarius palydėjo muziejaus darbuotoja. Sustojusi tarpduryje net nežinojau nuo ko pradėti apžvalgą, nes akyse mirguliavo puikūs darbai nuo odos iki karoliukų. Priėjusi arčiau atidžiai apžiūrėjau rankdarbius, kurie puikiai derėtų prie bet kokio rūbo. Kiekvienas skleidė teigiamą energiją ir atrodė, jog odinė apyrankė galėtų drąsiai rungtis su didžiųjų dizainerių darbais. Kaklo papuošalai prašyte prašėsi moteriško kaklo, o skraistės ir šaliai, pagaminti iš siūlų, vilnos ir dar kitokių medžiagų, viliojo švelnumu ir trapumu. Oda aptraukti buteliai drąsiai galėtų rungtis su vaikystėje matytais mamos apvyniotais butelaičiais su vaistažolėmis, kad šios, gink Dieve, dvi savaites būtų tamsoje, o dėžutės prašėsi paliesti ir sudėti į jas savo bižuteriją ar tik moteriai svarbius visokius niekučius…
Baigusi apžvalgą, pakalbinau parodos dalyvių vadovę, kuratorę Vilmą Krasauskienę.
Ji pasakė, kad dizaino studiją Prienuose ir Birštone lanko virš pusšimčio narių. Birštono meno mokyklos dizaino studija gali švęsti savo penkmetį, o Prienuose ji gyvuoja dvejus metus. Norinčių save išreikšti dizaine vis daugėja, tad vadovei tenka rimtai ruoštis kiekvienam susitikimui su narėmis. Vilma pajuokavo, kad moterys, išbandžiusios vieną ar kitą darbelį namuose, nusivilia, tačiau po susitikimo su ja ir pasiūlius naujas idėjas, jos tarsi nusimeta netikrumo šydą ir ilgai brandintas, rodos, neįgyvendinamas idėjas įgyvendina ir džiūgauja pamačiusios rezultatus.
Pasmalsavau, kokia gi technika atlikti eksponuojami darbai. Vilma Krasauskienė atsakė, kad visi aksesuarai pagaminti odos dekoravimu ir sutažu.
Sutažas (pranc. soutache) – virvutė iš skersai sukryžiuotų spalvotų siūlų, naudojama drabužių puošybai. Buvo naudojama norint paslėpti siūles taip pat moteriškų rūbų dekoravimui ir karinių uniformų puošimui. Sutažo technika atsirado Prancūzijoje XIV amžiuje. Ji buvo naudojama ne vien drabužių puošybai, bet ir papuošalų gamybai. Prie šios technikos kūrimo daug prisidėjo olandai, taip atsirado technika, panaši į rusišką kaspinų pynimą. Technika pergyveno daug istorinių įvykių, kol tapo savarankiška meno kryptimi. XIX – XX sutažo technika buvo primiršta ir naudojama tik teatro kostiumams puošti. Sutažo juostelės būna įvairių spalvų, dažniausiai gaminamos iš natūralių medžiagų, šilko ir vilnos. Taip pat iš sintetinio ir pusiau sintetinio pluošto, pavyzdžiui, viskozės, taip pat naudojamos gijos iš sidabro ir aukso. Sutažo technika siuvinėtų drabužių galima sutikti visame pasaulyje: Rusijoje, Vakarų Afrikoje, Maroke, o Meksikoje puošiami mariachi muzikantų rūbai.
Dekupažo techniką XII a. išrado kinai. Vertingas ankstyvojo dekupažo pavyzdys – XVI a. XVIII a. O XIX a. prie dekupažo istorijos prisidėjo moterys. Aristokratės, aukščiausių to meto visuomenės sluoksnių atstovės nevengdavo net iš tikrų tikriausių paveikslų iškirpti patikusius gobeleno gabalus ir puošti jais savo dėžutes, širmas, naktinius stalelius. Šis moterų užsiėmimas virto masiniu hobiu, jam būdavo skiriamas damų laikas. Šiuo pomėgiu buvo susižavėjusios to meto įžymybės Marija Antuanetė, markizė de Pompadur.
O kokie nuostabūs šaliai ir skraistės, pagamintos naudojant avalono plėvelę.
Malonu, kad moterys dalijasi savo pasiūlymais ir idėjomis ir, vadovei padedant, visa tai paverčia realiais darbais. Idėja papuošti pasenusius stendus iš karštų klijų pagamintomis snaigėmis kaip mat buvo realizuota ir, kaip sako Vilma, panaudota namų puošybai. Moterys didžiuojasi, kad jų rankdarbiai puikiai dera prie visko, ir svarbiausia, kad jie yra vienetiniai.
O dar norisi paminėti tokias eksponuojamų darbų auksarankes, kaip Prienų meno mokyklos Dizaino studijos moterys: Angelina Tamulevičienė, Rūta Tamulevičienė, Kazimiera Babravičienė, Irma Kovalenskienė, Vilma Vaitkevičienė, Nomeda Kopickienė, Jūratė Blaževičienė, Dalia Narūnienė, Irena Danilevičienė, Jolanta Pilipavičienė, Laimutė Slavinskienė, Gina Žukauskienė, Kristina Žuklienė, Rūta Budrikienė, Elvyra Aleksynienė, Rita Venslavičienė. Birštono meno mokyklos Dizaino studijos moterys: Jūratė Puolinskienė, Dalia Banienė, Ingrida Kašiubienė, Irma Kereišienė, Diana Didla, Julija Kazlauskienė, Tatjana Sogačiov, Rita Koklevičienė. O kokie nuostabūs septynmetės Suprijos Didla darbeliai! Malonu, kad į studijų užsiėmimus atvyksta ir kelios nenustygstančios moterys iš Kauno. Tad reikia tikėtis, kad ir kitos vietinės moterys, aplankiusios šią parodą, gal būt prisivers susitikti su studijos narėmis, o pamačiusios jų darbus, norės išbandyti savo jėgas meno ir dizaino srityje. Juk kiekviena norime tapti išskirtine ir nepakartojama. Na, o pavasariop moterys bandys savo jėgas tapyboje ant šilko, o tai dar viena idėja, kuriai lemta būti įgyvendintai.

Taip pat skaitykite

1 komentaras

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti