Algimanto Barzdžiaus paroda Prienų KKSC: BE KLIŪČIŲ, arba parkūras – gyvenimo filosofija ir judėjimo menas

IMG_7479

Vilija Čiapaitė

Prienų kultūros ir sporto centre įėjusius pasitinka stendas su didelėmis raidėmis parašytu žodžiu STARTAS. Nejučiomis palinksti ir pamatai anotaciją parodos, kuri laukia kiekvieno, norinčio susipažinti su vos 33 metus veikiančia sportinio tipo veikla, kurios pagrindinis principas yra judėjimas, o, tiksliau, tai patekimas iš vienos vietos į kitą kiek įmanoma greičiau ir efektyviau. Tai daugeliui gal mažai žinoma veikla, parkūras.

Parodos vizitinė kortelė

Būtent stende, kaip vizitinėje kortelėje, matomas parodos autorius – žinomas fotografas, kaunietis fotomenininkas Algimantas Barzdžius, daug kam pažįstamas kaip nuolatinis kiokušin karatė varžybų fotografas, su neišskiriamu draugu fotoaparatu gaudantis akimirkas būtent su jaunu ir perspektyviu parkūro virtuozu Titu Valioniu.

Paroda „Be kliūčių“

Pirmoji parodos fotografija – parkūrininko šuolis prie Kėdainių miesto nuorodos. Kiek tam reikia ištvermės, kūno stiprybės, emocijų! Fotografas pagauna tą pakilimo tašką, kuriame susitelkęs energijos pliūpsnis. Eidamas nuo vienos fotografijos prie kitos, pradedi suvokti, jog tai ne kas kita, o gyvenimo būdas, suteikiantis fotografijoms sustabdytas gyvo veiksmo akimirkas, kuriose gali pajusti laisvės pojūtį.

Kiekviena fotografija savita ir perteikianti ne tik šuolio energiją, bet ir aplinkinių nuostabą. Kaip sakoma, reikia žiūrėti ne tik į parkūrininką, bet ir į aplinkinių reakciją. Nuostabus Kėdainių senamiesčio fonas tampa jaunatviško judesio, laisvės ir senovinės ramybės susiliejimu. Kai kur moteriško žavesio suteikia raudonu sijonu vilkinti mergina, kurios akyse sustabdyta vidinė energija, kuri it vulkano lava, laukianti pliūpsnio, galinčio sujungti gamtos ir paties žmogaus energijas ir laisvės pojūtį.

Keletas nuotraukų su mergina, vilkinčia baltą kimono, tačiau jos kiokušin karatė akimirksnis veiksmas verčia žavėtis kojų raumenų koncentruotumu. Kiekvienas judesyje įamžintas raumuo, veiksmo sustabdymai sujungti pagauta akimirka.

Kai kuriose fotografijose gali plačiau susipažinti su Kėdainiais, ramybe alsuojančiomis erdvėmis, kurias sudrumsčia šuolis ir šešėliai ant grindinio, ant sienų.

Apie Titą Valionį ir parkūrą

Besimokydamas Kėdainių Šviesiojoje gimnazijoje Titas Valionis atrado savo kelią. Parkūras grūdina ir fiziškai, ir psichologiškai, tad ištroškusiam save atrasti vaikinui tai buvo tarsi lobis. Parkūras į jo gyvenimą atėjo atsitiktinai. Klajodamas kompiuteryje atsitiktinai stabtelėjo ties parkūro pasirodymais. Tai jį „užkabino“. Vaikinas nepasiliko tai ateities svajonėms, bet pradėjo domėtis ir pats užsiiminėti parkūru. Šiandien jis yra Lietuvoje žinomas parkūro sportininkas. Tik trejus metus užsiimantis šia lietuvaičiams dar mažai pažįstama sporto šaka kėdainietis jau tapo Latvijos sostinėje Rygoje surengto atviro Baltijos šalių parkūro čempionato savo amžiaus grupės vicečempionu, o Lietuvoje patenka į pajėgiausiųjų penketuką.

Mokslai Kėdainiuose baigti. O kur patrauks Titas toliau? Visiškai atsitiktinai sužinojau, jog vaikiną traukia fotografija. Gal atsitiktinai, tačiau likimas jį suvedė su daugybe fotografų, o tarp jų ir su A. Barzdžium. Juk viskas vyksta ne šiaip sau…

Kas yra parkūras?

Parkūras (pranc. parkour – distancija, kliūčių ruožas) – sportinio tipo veikla, kurios pagrindinis principas yra judėjimas, patekimas iš vienos vietos į kitą kiek įmanoma greičiau ir efektyviau. Parkūras atsirado 1987 metais, jo pradininkais laikomi David Belle ir Sébastien Foucan. Parkūre naudojamos gimnastikos, lengvosios atletikos, kovos menų, „buildering’o“ ir kitos technikos, remiamasi tam tikra suvokimo filosofija. Žmonės, užsiimantys parkūru, vadinami treiseriais (pranc. traceur).

Parkūras – savo kūno judesių kontroliavimas ir jų pritaikymas įvairiose savo gyvenimo situacijose. Pagrindiniai veiksniai, kuriuos naudoja treiseriai: jėga ir teisingas jos panaudojimas, mokėjimas greičiau kitų atsidurti reikiamoje miesto vietoje. Parkūro šūkis – nėra ribų, yra tik kliūtys, kurias galima įveikti.

Po trumpo pokalbio su fotografu A. Barzdžiumi

Jau parašiusi straipsnį vis tik susisiekiau su parodos autoriumi. Algimantas atviravo, kad su Titu susipažino būtent Kėdainiuose, vieno renginio metu. Jam, jaučiančiam energijos ir jos suvaldymo meną, vaikinas pasirodė vertas jo objektyvo. Kai suderino fotosesijos laiką, jį teko net 9 mėnesius atidėlioti. Kliūčių buvo gana daug… Tai po varžybų Titas grįžęs su traumomis, tai gamtos išdaigos. Reikėjo pasirinkti laiką, kuomet tai būtų saugu. Kai paroda nukeliavo į Kėdainius – kėdainiškiams buvo labai džiugi akimirka. Ir dabar fotografas dažnas svečias tame krašte, nes jis tiki, jog grožis, menas ir laisvės pojūtis daugeliui vaikų ir jaunimui – būtinas.

O mergina, vilkinti kimono – Algimanto Barzdžiaus dukra, užsimanti kiokušin karatė.

Taip pat skaitykite