„Metai – tai dovana, kurią gyvenimas įtaisė ir neatsikratysi…“

Pavirsti gyvūnu, medžiu, tapti nematomu ar gražesniu, pakeisti gyvenimą ar nugyventi jį iš naujo… Amžinos žmogaus svajonės, atgyjančios pasakose ir sakmėse, įkūnijamos scenoje vaidinamuose spektakliuose. Teatras gyvuoja ir nesiruošia išnykti, nežiūrint televizijos ir interneto, tapusių mūsų protų vedliais. Noras vaidinti kažką kitą niekada nedings, tvirtai tiki režisierius Rimantas Jacunskas, jis yra mūsų viduje ir išnyks tik kartu su paskutiniuoju žmogumi.
Į Klaipėdą, į teatrą
Birštono kultūros centro mėgėjų teatro aktorius ir režisierius R. Jacunskas scenoje jau nuo ketverių metų – tiek, kiek siekia jo atmintis. Gimęs ir augęs nuostabioje vietoje netoli Punios, sugėręs į sielą gimtinės gamtos  grožį, jis tikriausiai ir negalėjo atsidurti kitokioje šiandienoje, nei ji yra dabar – jo kelias vedė į kūrybą, į sceną, į  nuolatinius bandymus persikūnyti ir atgimti naujai, kaip ir vis besikartojantys gamtos ciklai mus supančiame pasaulyje. Kartu su mama Rimantas nuo vaikystės dalyvavo spektaklių repeticijose, vėliau įsijungė į mokyklos saviveiklą, kūrybinę energiją išliejo estradiniame ansamblyje, tačiau į teatrą atėjo per… pažintis. Tiesa, tai dabar galime laikyti naudinga pažintimi draugystę su aktoriumi Arūnu Sakalausku, bet anuomet, kai teko rinktis tolesnį gyvenimo kelią, tai buvo dviejų jaunų vaikinų bendrystė, jungiama troškimo tinkama linkme pakreipti savyje verdančią energiją. A. Sakalauskas, apsukresnis miestietis, suspėjo patekti į režisieriaus J. Vaitkaus akiratį, o Rimantas, nepatyręs, bet drąsus kaimo vaikis, iškeliavo į tolimąją Klaipėdą. Ten prabėgo ketveri metai, kupini jaunatviškų ieškojimų ir kūrybos ir, žinoma, studijų – daug mokytis tenka ir talentingiems žmonėms. Su džiaugsmu ir pakylėjimu parengtas diplominis darbas – nemarusis spektaklis „Žaldokynė“ Jiezne, artimiausiuose planuose – tolesnės gastrolės, bet, kaip su atodūsiu prisiminė Rimantas, teko „eiti į rekrūtus“ – atiduoti duoklę kariniam paruošimui tarybinėje armijoje. Optimistas iš prigimties, taip galima pasakyti apie šį žmogų, nes net ir toks ilgas ir sunkus atotrūkis nuo kūrybos jam atrodė naudingas – susipažinta su Latvija, su žymiuoju Rygos miestu, su Kaliningrado kraštu, bet grįžus namo beveik viską teko pradėti nuo pradžių.
Tikėjimas įkvepia gyventi ir išlikti
Nauja pradžia – kolūkyje, tiesa, darbas teko bent jau artimas kūrybai – dailininko. Reikiamą postūmį gyvenimui suteikė dar viena naudinga pažintis. Į Kauno valstybinio lėlių teatro konkursą aktoriams atrinkti Rimantą pakvietė gera pažįstama, kolegė, jam pavyko įveikti konkurentus, ir štai dar vienas lemtingas išbandymas – sudėtingas, daug ištvermės ir sugebėjimų reikalaujantis darbas. Ne taip paprasta vaidinti lėlių teatre – aktoriui tenka ankštoje erdvėje valdyti lėlę, stebėti kolegų veiksmus ir  dar kurti vaidmenį. Penkeri metai nepraėjo veltui ir be pėdsakų, nes Rimantas liko prisirišęs ne tik prie aktorystės, bet ir prie kitokio kūrybinio darbo – lėlių modeliavimo, drožimo, siuvimo, sugyvinimo. 1993-iaisiais atėjo sunkūs laikai meno žmonėms, į ekonominę ir politinę mėsmalę pateko ir lėlininkai, tačiau vyriškis nelinkęs apie tai daug kalbėti, tie metai praėjo, išgyventa ir daug ko išmokta, o išsilaikyti sunkmečiu padėjo įgimti meniniai gabumai, ryžtas ir tikėjimas. Žmogus, neapčiuopdamas ir nematydamas, bet turintis viduje tikėjimą, yra daug tvirtesnis, mano Rimantas. Nebūtina įvardinti tai, kas glūdi sieloje, nebūtina paraidžiui laikytis  dogmų, tačiau tikėti reikia – žmogų tai įkvepia gyventi žmogiškai.
Naši kūrybinė veikla
Tvirtas pasitikėjimas savimi neleido Rimantui išklysti iš likimo nubrėžto kelio, jis neatsisakė visko, kas jam brangu, dėl geresnio uždarbio, ramesnio gyvenimo, patogios buities. 1999-aisiais jis atėjo dirbti į Birštono kultūros centrą ir liko jame iki šiol. Jei menininkas sako, kad jam čia gera, kad jis džiaugiasi puikiomis sąlygomis darbui ir kūrybai, reiškia, taip ir yra – šis kultūros centras yra pati tinkamiausia vieta atskleisti savo sugebėjimus ir tarsi augalui tarpti bei žydėti našioje dirvoje. Rimantas vadovauja vaikų ir jaunimo bei suaugusiųjų mėgėjų teatrams, su aktoriais yra nudžiuginęs birštoniečius ir miesto svečius įdomiais ir smagiais spektakliais, apkeliavęs daugybę Lietuvos vietovių. Keliauta ne šiaip sau – birštoniečių pasirodymai festivaliuose apdovanoti už puikią scenografiją, į Birštoną jie parsivežė ir patį aukščiausią mėgėjiškos kūrybos įvertinimą – „Aukso paukštę“. Kūrybinis „variklis“ – režisierius R. Jacunskas apdovanotas už ryškiausius sezono vaidmenis, Pjero statulėle ir diplomais už aktorinį meistriškumą.
Jubiliejus darbų ir galimybių sūkuryje
Kartu su veiklos ir kūrybos sūkuriu atsėlinusio jubiliejaus R. Jacunskas sako nesureikšminąs – metus, kad ir kiek jų būtų, reikia priimti kaip gyvenimo dovaną, tik jos, jei nepatinka, negali atsikratyti. O paskutiniuoju metu laikas skubėte skubėjo, darbų buvo tiek, kad nežinojo, kurio pirmiau imtis, o kurio atsisakyti. Apleisti to, kas jau subrandinta, nesinori, masinanti naujovė irgi labai patraukli, tad tik sukis ir sukis, tik spėk išnaudoti pasitaikančias galimybes. Pastatyta daug spektaklių su vaikais ir suaugusiais, laukiama ir tvirta tradicija tapo mėgėjų teatrų šventė, užsimezgė šilta ir patvari draugystė su bendraminčiais iš Jonavos ir kitų šalies miestų. Gyvenimo ratas apsisuko ir vėl tarsi atvedė į kūrybinio darbo pradžią – Rimantas džiaugiasi, kad jaučiasi subrendęs kaip lėlių teatro dailininkas ir scenografas, intensyviai bendradarbiauja su Utenos lėlių teatru. Ten jis jau pastatė du spektaklius, kuriuos pats parengė nuo pradžios iki galo, pastebėdamas kiekvieną smulkmeną, pašalindamas sunkumus ir netikėtumus. Spektaklis, anot režisieriuas, juk ne šiaip sau atsiranda, jam tarsi paruošiama vieta laike ir erdvėje, kas jis gyvuotų, ir jis turi gyvuoti tiek, kiek tai reikalinga žmonėms.
Dabartis kupina veiklos, o ateičiai Rimantas puoselėja gerą ir gražią svajonę – išbandyti Birštone dar vieną žanrą ir sukurti lėlių teatrą. Atrodytų, jog tam reikia labai nedaug, tik lėlių, bet gi… šiaučius basas, o kriaučius nuogas, juokiasi vyriškis. Iš tiesų, tai dar tik mintis, konkretaus pavidalo ji dar nėra įgavusi, bet juk svajonė ir turi būti tokia, tik vėliau ji taps aiškiu planu. Rimantas rodo savo skaptavimo įrankių rinkinį, pagamintą kruopštaus amatininko – nuo didžiausių iki mažiausių, nusvidintomis kriaunomis, jie jau atidavė pasauliui ne vieną lėlę, žvelgiančią į susižavėjusius žiūrovus Utenoje ir Kretingoje, o kai prireiks, naujieji lėlininko kūriniai sušils ir nuo birštoniškių aktorių rankų ir širdies. Tikrai, tam nedaug tereikia – svajoti ir eiti link savo svajonės.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti