Užuguosčio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiai – 110 metų

Užuguostyje jau XV a. pabaigoje iškilo pirmoji bažnyčia, pastatyta Jono Daugirdavičiaus lėšomis, ji paminėta 1495 metais. Mykolo Daugirdavičiaus dukra Marija Zavišienė įsteigė altariją ir skyrė pajamų. Veikiant reformacijos judėjimui, XVI a. antrojoje pusėje ši bažnyčia atiteko evangelikams reformatams. 1649 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. Pradžioje ji buvo Darsūniškio parapijos filija, vėliau tapo parapijine; parapija įkurta 1717 m. 1776m. Teresės Radvilaitės Pacienės lėšomis pastatyta nauja bažnyčia. XVIII a. pabaigoje Užuguostyje buvo įsteigta parapinė mokykla veikė penkerius metus, vaikus mokė tuometinis klebonas.

1898 m. bažnyčia sudegė. Klebonų Kazimiero Bironto ir Konstantino Gruzdžio bei parapijiečių pastangomis 1902 m. buvo baigta statyti akmens mūro ir jau ketvirtoji Užuguosčio bažnyčia. Ši nuostabi šventovė yra neogotikinė, turinti baroko bruožų.

ŠV. MERGELĖS MARIJOS SU VAIKELIU PAVEIKSLAS

Klebono Kazimiero Januškevičiaus pastangomis 1778 m. rugpjūčio 8 d. stebuklais pagarsėjęs paveikslas buvo patalpintas į bažnyčios centrinį altorių. Paveikslas sukurtas XVIII a. pirmoje pusėje, atkeliavo iš Ščehlanų grafų Foglerių koplyčios.

Aplink Marijos atvaizdą sukabinti sidabriniai votai – padėkos ženklai: širdelės, rankos, kojos, akys, plokštelės su meniškais atvaizdais ar įrašais. Žmonės, patyrę stebklingus išgijimus, gamino šiuos votus, juose vaizduojama žmogaus negalios priežastis.

Votinė plokštelė su švenč. Mergelės Marijos atvaizdu atkeliavo kartu su paveikslu iš Ščehlanų koplyčios. Kitos votos atkeliavę kartu su paveikslu – Budstavlio stebuklingo Dievo motinos paveikslo atvaizdas, sukurtas Mogiliovo auksakalio. Viena gražiausių Lietuvoje votinių plokštelių – Šv. Archangelo Mykolo atvaizdas. Kitoje plokštelės pusėje yra įrašas lenkų kalba: ,,Aukštadvario brolių domininkonų dovana Užuguosčio parapijai“.

Stebuklingą paveikslą puošia brangių akmenų ir gintaro vėriniai – tai moterų padėkos už pasveikimus. Mūsų laikus pasiekė nemaža pasveikimų aprašymų, susijusių su šiuo paveikslu.

Sunkiai susirgusi moteris iš Užuguosčio įsižadėjo paveikslui ir pasveiko. Už šią malonę ji padovanojo Marijai senovinį gintarinių karolių vėrinį. Kita moteris paliudijo, kad jos mažametis sūnus vos neapako, bet su švč. Mergelės Marijos pagalba pasveiko.  Šie paliudijimai yra patys vėlyviausi. Klebonas K. Januškevičius 1778 metais užrašė 15 paliudijimų.

Rudenį Užuguosčio bažnyčioje būdavo švenčiami garsieji Švč. Mergelės Marijos Rožančinės atlaidai. Tikintieji pulkais plūsdavo pagarbinti ar pasiguosti Mergelei Marijai, keliais eidavo apie didįjį altorių. Šiandien ši religinė šventė Užuguostyje yra nepelnytai pamiršta, nors tikintieji ir istorija besidomintys žmonės nuolat pageidauja pamatyti ir pasimelsti prieš paslaptingąjį paveikslą.

Paveikslas „Rožinio švč. Mergelė Marija“ sukurtas XVII a., papuoštas Vilniaus auksakalio padarytu rokoko stiliaus aptaisu ir karūnomis. Jis yra jau ne vieną kartą atnaujintas ir, nors praradęs tapytą foną, yra vienas iš įspūdingiausių Užuguosčio bažnyčios paveikslų.

BAŽNYČIOS VARPAI

Yra žinoma, kad bažnyčioje buvo trys varpai. Vieną varpą I-ojo pasaulinio karo metais išvežė vokiečiai. Antrasis, mažasis varpelis išliko, juo buvo skambinama metinių švenčių, atlaidų bei krikštynų metu. Trečiasis varpas buvo pirktas Karaliaučiuje. 1899 – 1902 metais statomojoje bažnyčioje trūko didelio varpo. Bažnyčios pastatymui reikėjo daug lėšų, valstiečiai dirbo statybos darbus. Parapijos moterys pradėjo rinkti lėšas varpui, bet pinigų dar neužteko. Šiam reikalui moterys atidavė visus auksinius pinigus bei juvelyrinius dirbinius… Viename varpo šone puikuojasi užrašas: ,,Moterų dovana Užuguosčio parapijos bažnyčiai“. Tai pats didžiausias aplinkinių bažnyčių varpas, jo gaudesys girdimas 15 – 18 kilometrų atstumu.

Legenda pasakoja, kad vokiečiai, pagrobę varpą, gabeno per užšalusį Guostos ežerą. Įlūžus ledui varpas nuskendo. Kiekvienais metais, šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus atlaidų metu, sugaudus didžiąjam varpui, iš Guostos ežero dugno atskamba ir nuskendusio varpo balsas…

BAŽNYTINĖS ŠVENTĖS

Užuguosčio parapijoje buvo švenčiamos religinės šventės su atlaidais šventųjų garbei, kurių paveikslai yra bažnyčioje. Čia paminėsime pačias reikšmingiausias šventes.

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ROŽANČINĖS atlaidai – pagrindinė šventė, trukusi keletą dienų. Tikintieji, atvykę į Užuguostį, apsinakvodavo, norėdami dalyvauti pagrindinėse iškilmėse. Visi troško pamatyti stebuklingą, garsų paveikslą. Atlaido metu miestelis labai pagyvėdavo: čia prekiauti atvykdavo žydai net iš didesnių miestų.

Bažnyčios papuošimu rūpindavosi Medžionių kaimo merginos. Viešąją tvarką palaikydavo šaulių būrys, vadovaujamas mokytojo Vilučio, vėliau J. Šalomsko.

ŠV. IZIDORIAUS ATLAIDAI švenčiami balandį. Bažnyčioje saugomas šio šventojo paveikslas, kur Šv. Izidorius pavaizduotas besimeldžiantis, už jį dirvą jaučiais aria angelai. Užuguostiečiai – darbštūs žemdirbiai, šventė artojo dieną, moterys ta proga bažnyčioje giedodavo gražią ,,korunką“. Žmonės, sugrįžę po pamaldų, savo namus pašlakstydavo šventintu vandeniu, pasidarę krapylus iš liepos karnų. Užuguosčio parapijoje veikė Šv. Izidoriaus brolija.

ŠV. APAŠTALŲ PETRO IR PAULIAUS ATLAIDAI tebevyksta kiekvienų metų birželio 29 dieną. Į šią parapijos šventę suplaukdavo šimtai tikinčiųjų. Ypač įspūdingos bažnytinės procesijos būdavo suorganizuojamos tarpukariu. Tuo metu veikė angelaičių, pavasarininkų, šaulių, tretininkų, maldos apaštalavimo religinės ir visuomeninės organizacijos. Tretininkė Regina Cikanavičiūtė iš Vaitkūnų kaimo – labai pamaldi mergina, mokė visos parapijos vaikus katekizmo, apeigų procesijos metu. Iškilmių metu merginos barstė gėles, nešė pagalves. Berniukai nešė rožančių, skambino varpeliais. Tretininkų organizacija turėjo išskirtinę aprangą, savo vėliavą.

ŠV. ONOS ATLAIDAI. Ši šventė buvo leista švęsti tarpukariu klebono Jono Sadūno ir parapijietės Onos Stasiūnienės iniciatyva. 1918 metais, vykstant nepriklausomybės kovoms, nukentėjo O. Stasiūnienės šeima. Susišaudymo metu žuvo tėvas ir dvi dukrelės. Dukra Onutė, sužeista į krūtinę sirgo, tačiau pasveiko. Užaugusi nusprendė rūpintis Šv. Onos atlaidų įsteigimu bažnyčioje. Ji nupirko paveikslą ir skyrė lėšų bažnyčiai. Būdama garbaus amžiaus moteris prašydavo mergaičių: ,, Prisiminkit mane nors šioj dienoj ir sukalbėkit maldelę“.

Užuguosčio Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia yra įtraukta į Lietuvos įdomiausių bažnyčių sąrašą. Jos istorija ir saugomos vertybės atspindi sudėtingą bažnyčios istorijos kelią.

 

Parengė Rita Balsevičiūtė

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

Lietuvos bažnyčios. K. 2009.

Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas. V.2006.

R. Balsevičiūtės asmeninis archyvas.

Taip pat skaitykite