Vis daugiau porų šiandien renkasi ne tradicijas, o save. Ne tai, „kaip reikia“, o tai, kaip jaučia. Būtent tokios yra humanistinės vestuvių ceremonijos – jaukios, tikros, atliepiančius poros norus, poreikius ir netgi charakterį. Tai ne scenarijus, o pasakojimas. Apie du žmones, jų kelią, jų pasirinkimą būti kartu. Joje skamba: asmeniniai pažadai, artimųjų žodžiai, simboliniai ritualai, ir, svarbiausia, – tikra meilės istorija.
Ši alternatyva Lietuvoje atsirado beveik prieš dešimtmetį iš labai paprasto noro – turėti prasmingą ceremoniją. Savo vestuves planavusi Urtė Žukauskaitė-Zabukė (VŠĮ „Humanistinių idėjų ambasadoriai“ bendrakūrėja ir vadovė) ėmė ieškoti nereliginės vestuvių apeigų alternatyvos. Tuo pačiu ji norėjo labiau įprasminti šį gyvenimo momentą, nei formalus dokumentų pasirašymas Civilinės metrikacijos skyriuje.
Pradžioje ceremonijos buvo santūresnės, nes pats konceptas žmonėms buvo naujas. O dabar ceremonijose yra labai daug polėkio ir laisvės: šuniukai atneša žiedus, jaunieji atskrenda malūnsparniu ar atplaukia valtimi, atvažiuoja dviračiu ar senelio motociklu su lopšiu. Nors ceremonijos struktūra iš esmės nesikeitė, bet pačioje struktūroje esančios dalys per devynerius metus tikrai prisipildė, atsirado įvairesnių galimybių ir raiškos formų. Su kiekvienu vestuvių sezonu, netgi su kiekvienu nauju ceremonimeisteriu, atsiranda naujų ceremonijos matymo kampų. Kokybiškai per tuos metus esame žymiai paaugę.
Ir vis dėlto, gražiausi momentai dažniausiai būna labai paprasti – kai du žmonės žiūri vienas kitam į akis ir garsiai pasako tai, kas kasdienybėje lieka neišsakyta.
Man, kaip ceremonimeisterei, humanistinės ceremonijos magija slypi kiekvienos poros santykio atskleidime ir žinojime, kas tai porai yra svarbu, kokia bus šventės atmosfera, kuo tai skirsis nuo kitų mano porų, kur tos poros unikalumas. Humanistinė ceremonija gali būti visokia: su muzika ir be jos, šmaikšti arba kaip tik pragmatiška, kur nėra saldumo ir pasakojimo apie meilę, tuo ji ir žavi.
Man magiška yra stebėti tą momentą, kai pora ateina kaip sužadėtiniai, o išeina jau būdami sutuoktiniais. Juridiškai civilinis santuokos registravimas susitvarkomas prieš, per arba po ceremonijos. Bet aš labiau noriu akcentuoti pačios ceremonijos svarbą bendruomeniniu bei dvasiniu lygmeniu, ateinančią iš labai senų laikų, dar gentyse puoselėtų tradicijų įprasminti transformacinius žmogaus gyvenimo momentus. Tarp jų yra ir santuoka, kai iš dviejų atskirų gyvenimų yra susijungiama į vieną.
Labai prasminga skirti laiko apmąstyti ir įvardyti pasirinkto žmogaus bei santuokos prasmę, nes tai, ką įvardijame, ima ryškėti mūsų gyvenime. Man atrodo, svarbu atrasti erdvės padėkai, nes kasdieniame gyvenime ir skuboje mes retai atvirai ir nuoširdžiai pasikalbame, įvardijame artimiems žmonėms, kad jie yra patys svarbiausi mūsų gyvenime. Poroms, kurios tuokiasi po dešimties ar daugiau metų, kai jau yra įsisukimas į rutiną, o rožinis rūkas seniai nuėjęs nuo akių, pasiruošimas vestuvių ceremonijai atsakant į klausimus leidžia nukrapštyti nuo poros santykio buitinį realizmą ir dar kartą įvardinti to pasirinkto žmogaus vertę. Santykiuose apskritai reikėtų vengti taikyti „savaime suprantama“ principą. Labai vertinga stabtelėti ir padėkoti už šeimos palaikymą bei atvykimą į meilės šventę iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių. Humanistinės ceremonijos vyksta ten, kur pora jaučiasi geriausiai – gamtoje, sodybose, prie vandens. Svarbiausia ne vieta, o jausmas, kurį ji sukuria.
Nors Valstybinių duomenų agentūros pateikiama registruojamų santuokų statistika rodo, kad santuokų mažėja (per pastaruosius septynerius metus jų sumažėjo beveik perpus (2017 m. – 21 186 santuokos, 2024 m. jų užregistruota 12 890)), tuo tarpu humanistinių ceremonijų skaičius auga kasmet. Startavusios su 9 ceremonijomis pirmaisiais veiklos metais, HIA ceremonijos (ankstesnis pavadinimas „Taip“ kitaip) praėjusiais metais sukūrė ir pravedė daugiau nei 500 ceremonijų.
Įdomu apžvelgti ir Prienų rajono statistiką nuo 2022 metų humanistinių ceremonijų skaičius išaugo nuo 5 iki 8 per sezoną, o 2026 metams jau turime 11 rezervacijų vien Prienų rajone.
Humanistinė ceremonija – tai ne tik vestuvių dalis. Tai akimirka, kai galima sustoti, pažvelgti vienas į kitą ir įvardinti tai, kas iš tiesų svarbu. Galbūt todėl vis daugiau porų renkasi būtent ją – nes ji leidžia ne tik susituokti, bet ir iš tikrųjų patirti savo meilės šventę.
Jei svajojate apie vestuves, kurios būtų ne „kaip visi“, o „kaip mes“ – galbūt verta leisti sau bent akimirkai apie tai pagalvoti.
Daugiau apie mus rasite – https://www.hia.lt/