Nuvingiavo, nubėgo graži, nuostabi, puikiai organizuota Prienų miesto šventė,
skirta 520-osioms metinėms paminėti. Su įvairiais akcentais, garbiais svečiais, spalvinga eisena. Suprantu, kad ir valdžia, ir miestelėnai turi švęsti, gėrėtis savu miestu, atsipalaiduoti ir pasižmonėti. Todėl ir šį straipsnį rašau tik po šventės, kad nepagadinčiau šventinės nuotaikos. Mielieji mano skaitytojai, šį straipsnį skiriu tai Prienų kultūros ir laisvalaikio centre įvykusiai mokslinei konferencijai, į kurią, žinoma, būčiau ir nepakviestas, dėl to, kad turiu savo nuomonę apie savivaldybėje pasireiškiantį požiūrį į kvalifikaciją ir nepagarbą krašto istorijai, nepagarbą nepartiniam dirbančiam žmogui.
Istorijos mokslo virsmas – tai nuolatinė diskusija su tai išmanančiais istorikais ir humanitarais, eiliniais, smalsiais, besidominčiais žmonėmis ir nuolatinė kova argumentais su tais, kurie nori išplėšti vieną kitą faktą iš bendro istorijos mokslo konteksto, vardan pasigėrėjimo valdžios pentinais. Pigus įvaizdis – jų menas, o šventės dažnokai tampa to įvaizdžio instrumentu, paprasčiausiai pamirštant, kad iš praeities visgi reikia mokytis, bent priimant mokslinę tiesą. Istorija negali būti paremta mitais (nors kai kas prie jų graudžiai prisirišęs būna), o tik moksline tiesa.
Jeigu kažkas suabejos faktais ir argumentavimu, prašome kreiptis į Lietuvos istorijos institutą, į Vilniaus Universiteto, Vytauto Didžiojo Universiteto istorijos mokslininkų bendruomenes, net į gerbiamą profesorių Alfredą Bumblauską.
Aleksandro Jogailaičio epocha ir Prienų atsiradimo istorijos identifikavimo problema
Miestų pirmieji paminėjimai visuomet pagrindžiami istoriniais aprašymais, valdovų arba jų dvariškių dokumentais. Stakliškės ir Birštonas – pirmosios istoriniuose dokumentuose paminėtos krašto gyvenvietės. Kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymuose – Stakliškės 1375 m., Prūsijos kronikoje kryžiuočių puolimo metu Birštonas – 1382 m. Jieznas, Balbieriškis yra LDK didžiojo kunigaikščio (1492–1506) ir Lenkijos karaliaus (1501–1506) Aleksandro Jogailaičio valdymo epochos metraštyje. Jieznas susijęs su 1492 m. Aleksandro Jogailaičio privilegija Darsūniškio bažnyčiai, Balbieriškis susijęs su jo 1502 m. dovanojimu Prūsijos pirkliui Hanusui išsikirsti miško sklypą. O kaip su Prienais, juk Butlerių dinastija, nesėkmingai bandžiusi konkuruoti su Jiezno Pacų-Holovčinskių dvaro rūmais, bet daug prisidėjusi prie Prienų ekonominio klestėjimo, valdė tik po 140 metų? Kodėl apie Prienų istorijos pradžią nekalbame?
Sovietmečiu ir dar ilgą laiką po Nepriklausomybės atkūrimo Prienų pirmąjį paminėjimą buvo bandoma sieti su 1502 m. Aleksandro Jogailaičio valda, užrašyta Mykolui Glinskiui, totoriui, minėto valdovo dvariškiui ir artimiausiam patarėjui. Tą teoriją pirmasis pateikė žymus XIX amžiaus visuomenės veikėjas, istorikas ir publicistas Mykolas Balinskis, palaidotas savo Jašiūnų dvare, prie Vilniaus (1794–1864). Jau po jo mirties išleistame lenkų kalba stambaus veikalo „Senoji Lenkija istoriniu, geografiniu ir statistiniu požiūriu“ ketvirtame tome apie LDK istoriją buvo rašoma, ,,kad Prienus 1502 m. Aleksandras Jogailatis užrašė savo vertinamam dvariškiui Mykolui Glinskiui, bet greit jis jo neteko ir buvo grąžintas karaliaus dvarui (https://www.wbc.poznan.pl/dlibra/publication/11131/edition/18067/content, p. 355).
Deja, šis teiginys nebuvo paremtas jokiu dokumentu. Todėl profesionalių istorikų buvo nepriimtas, taip ir liko tik hipoteze.
Mielieji, ar kur nors matėt, girdėjot apie šį dokumentą, žinot jo turinį? Istorijos mokslas – ne legendos, fantazijos ar išmonės. 1502 m. Prienų dovanojimą pagrindžiančio dokumento nėra nei Lietuvoje, nei Lenkijoje, nei Baltarusijoje, nei Ukrainoje. Mažiausia tikimybė, kad ir Maskva bus tai paslėpusi, nes visas Lietuvos Metrikos, esančių Maskvoje, kopijas čia, Lietuvoje, turime. Pats Mykolas Glinskis greit sukėlė maištą prieš LDK, tapo valstybės išdaviku, iš jos buvo išvytas pas savo rėmėją – Maskvos carą. Kitaip nei Gulbės herbo kunigaikščiai Holovčinskiai, ištikimai tarnavę LDK, septyniose kartose… Kažkas vėliau, jokių nepateikdamas argumentuotų dokumentų, tą hipotezę pakartojo kelis kartus. Nėra istorinio šaltinio, pagrindžiančio teiginį, nėra nieko… Istorijos dokumentų kalba rodo, kad jis Mykolui Glinskiui negalėjo būti padovanotas, nes jau nuo 1501 metų minėtos žemės priklausė kitam Aleksandro Jogailaičio dvariškiui. Mykolas Glinskis, kaip pirmasis Prienų valdytojas, buvo atmestas, bet vėliau dar liks tas niekuo nepagrįstas manipuliavimas 1502 metų data. Apie tai rašysime kitame straipsnyje.
1501 metai ir Birštono žemės dovanojimas Henrikui Šliacheriui, pirmoji sąsaja su Prienais
Henrikas Šliacheris – ypatinga LDK asmenybė Aleksandro Jogailaičio epochoje. Tai pirmasis Lietuvos pinigų kalėjas, Kauno muitininkas, LDK iždo tvarkytojas. Jis Krokuvos vokietis, atvykęs į LDK 1495 metais ir dirbęs čia dešimtmetį (Laimonas Karalius. Kauno muitininkas Henrikas Šliacheris (1496–1499; 1504), Kauno istorijos metraštis 2002, kn. 3, p. 185–201).
Už gerą tarnystę didžiajam kunigaikščiui ir karaliui, Aleksandras Jogailaitis 1501 m. savo dvarioniui Henrikui Šliacheriui dovanojo dvarą prie Birštono. Kadangi Prienų pavadinimas atsirado žymai vėliau, taigi, galime daryti prielaidą ir tik prielaidą, kad tame dvare buvo ir vėliau Prienams priklausiusios žemės (Lietuvos Metrika. Užrašymų knyga nr. 25 (1387–1546), Vilnius, 1998, nr. 120, p. 179–180).
Henrikas Šliacheris valdė Birštono dvarą iki 1504 m.
Bus daugiau.
Istorikas Vytautas Kuzmickas
