neišgalvotos istorijos
„Ką čia veikiat svetimam sode?“
Vilija Čiapaitė Iš ciklo „Neišgalvotos istorijos“ Įsibėgėjus vasarai, mes, vaikai, vis prisimąstydavome kokių nors išdaigų. Nužiūrėję užmiestyje tuščią apleistą sodybą, kurios sode sirpo vyšnios, nutarėme jų prisiraškyti. Niekas sodo neprižiūrėjo, šeimininkai neatvažiuodavo, o troba stūgsojo apleista, lentomis apkaltais langais. Kokia ten troba, tiksliau trobeliukė, kurioje šeimininkavo vėjai. Niekam ji nebuvo reikalinga, o tuo labiau sodas, […]
Skaityti daugiau
Och tos braškės…
Iš ciklo “Neišgalvotos istorijos“ Vilija Čiapaitė Ankstyvosios braškės visada masino vaikus. Nuostabus jų kvapas viliote viliojo, o saldžiarūgštis skonis maloniai pasklisdavo burnoje, kuomet prinokusią uogą prispausdavai prie gomurio. Neapsakoma! Marinos tėvai taip pat prisodino dvi lysves braškių, kad vaikai nesikėsintų į netoliese gyvenančios kaimynės uogienojus. Šios būta keistokos: niekada burnon neįsidėdavo nei vienos braškės (taip […]
Skaityti daugiau
Vidutė truktelėjo už virvės ir šūktelėjo „Tpr…tpr…“ (Neišgalvotos istorijos)
Vilija Čiapaitė No, Sarti, no, – linksmai šūkaliojo Vidutė, atsisėdusi ant sarto arklio. Šis, beveik nejausdamas mažosios raitelės, šuoliavo laukais. Arklio karčiai plevėsavo vėjyje, o mažoji jojikė, įsitvėrusi į virvę, kuri buvo pririšta prie arklio apynasrio, tvirtai laikėsi ant plačios jo nugaros. Vėjas kedeno jojikės plaukus, kurie, nublukę nuo vasaros saulės, atrodė it nubalusių rugių […]
Skaityti daugiau
Gerai, senele, rytoj ryte abu eisime į vištidę kiaušinių rinkti
Vilija Čiapaitė Neišgalvotos istorijos „Kur tie kiaušiniai dingsta? Matyt, įsisuko šarkos ar šeškai…“, – dūsavo senelė. O tos dedeklės pradėjo paslaptingu būdu mažinti kiaušinių „dėjimą“. Visą savaitę senelė saugojo jas, tikrino, kiek kiaušinių turėtų padėti, tačiau veltui. Pagaliau suvokė, kad reikėtų įlindus į krūmus pasekti, kur nenaudėlės deda kiaušinius ir, kaip ji manė, suka gūžtą […]
Skaityti daugiau
Neišgalvotos istorijos „Piliulis daktaras“
Vilija Čiapaitė Kai motina ieškodavo mažosios Mildutės, visada dairydavosi baltapūkės galvelės, kuri, tarsi pienės pūkų gumulėlis, boluodavo iš toli. Ne kartą jos žvilgsnis, nuklydęs per kieme esančių vaikų galveles, užkliūdavo už netoliese žaliuojančioje pievoje ar bulvienojuose triūsiančios mažos baltos galvelės. Motina, pamačiusi, kad Mildutė mėgsta rinkti žoles, kurias susmulkinus kemša į tuščius penicilino buteliukus, jiems […]
Skaityti daugiau
Vaikai smaližiavo tol, kol, o vargeli…
NEIŠGALVOTOS ISTORIJOS Vilija Čiapaitė Ką tik išimtos iš rūkyklos dešros skaniai pakvipo namuose. Viktorija nesiskundė uosle, o kvapai, sklindantys iš priemenėje esančios spintos, skatino seilių išsiskyrimą. Mama labai skalsiai duodavo vaikams paskanauti jos gamintų dešrų, o šie kirsdavo, kad net ausys lapsėdavo. Skanumėlis! Tačiau, kaip jau įprasta, uždraustas vaisius dar gardesnis, tad Viktorija su jaunesniu […]
Skaityti daugiau
Sąžiningai uždirbti saldainiai su nuoskaudos prieskoniu
NEIŠGALVOTOS ISTORIJOS Vilija Čiapaitė Gyvenome nedideliame miestelyje, ir tuomet netrūko vestuvių virtinių, rūkstančių miestelio gatvėmis. Saldainiai buvo prabanga ant stalo, nes atlyginimai buvo maži, o saldumynai pakankamai brangūs. Mūsų gatvės vaikai buvo gana išradingi ir sumanūs. Puikiai suvokdami sunkią finansinę padėtį, patys sumąstė būdą kaip įsigyti saldainių. O būdas buvo pats paprasčiausias – stabdyti vestuvių […]
Skaityti daugiau
Neišgalvotos istorijos. „Kazačiok“
Vilija Čiapaitė Kuomet nori turėti sąžiningai uždirbtų pinigėlių, visada randi išeitį. Virgutė mąstė mąstė ir sumąstė. Per televizorių pažiūrėjo, kaip rusų šokėjai šoka tradicinį šokį Kazačiok, ir pradėjo intensyviai mokytis šio šokio. Mokytis sekėsi nekaip, nes viską darė paslapčiomis, norėdama padaryti siurprizą ne tik namiškiams, bet ir dažniems svečiams iš Vilniaus. Šių būta rusakalbių, tad […]
Skaityti daugiau
Neišgalvotos istorijos. „Kelionė ant neįprasto „žirgo““
Vilija Čiapaitė Gyvenome nedidelio miestelio pakraštyje. Tai suteikė galimybę tvarte laikyti keletą paršelių ir karvę. Mūsų šeima buvo nemaža, o vaikų galvelės prikimštos eibių. Nereikėdavo ieškoti bendraminčių – mes patys prisigalvodavome tokių šunybių, jog suaugusiems kartais plaukai šiaušdavosi. Mes, kaip pridera lietuvių šeimai, laikydami du rausvus paršiukus, labai juos mylėjome, nors karts nuo karto tvarto […]
Skaityti daugiau
Neišgalvotos istorijos. „Kirvis“
Vilija Čiapaitė Visi žino, kad kirvio kotas būna medinis. Dar geriau, jei jis parenkamas iš tinkamo medžio ir drožiamas, kad tiktų rankai, o tiksliau, kad kapojant medžio kulbes nepritrintų pūslių. Tačiau ne visi taip manė, kad kotas turi būti kažkuo ypatingas, nes gyvenime teko į rankas paimti kirvį metaliniu kotu. O buvo taip… Kadangi tėvas […]
Skaityti daugiau
Neišgalvotos istorijos. Guašas
Vilija Čiapaitė Pamenu vaikišką filmą, kuomet mažas paslaptingas šaltukas panorėjo nupiešti langus ne baltais, o spalvotais dažais. Pažiūrėjau ir sugalvojau, kad reikėtų pabandyti ir man. Kai visi sumigo, aš pasiėmiau keletą guašo dėžučių su dažais, teptuką ir pradėjau piešti. Iš pradžių atrodė, kad nuostabios gėlės tiesiog skleidžiasi ant apšarmojusių langų. Baigusi vieną langą, ėmiausi kito. […]
Skaityti daugiau
Asilo vertė
Vilija Čiapaitė „Galvijau, vėl grįžai pripampęs alaus“, – vos atvėrusi duris pradėjo šaukti kaimynė. „Aš… su draugais, po krepšinio…“, – ėmė teisintis vyras. Nugirdęs kaimynų „pokalbį“, pradėjau mąstyti, kaip čia išsiaiškinus, kas asilas, šiaip gyvulys ar dar koks gyvūnas. Taigi vieną vakarą, kuomet kaimyno ir mano žmonos buvo išėjusios, aš, asilas, pasikviečiau kaimyną galviją į […]
Skaityti daugiau
Širšės
Mūsų šeima buvo didelė – aštuoni vaikai. O maisto produktų pasirinkimas tuomet buvo gana mažas. Tačiau mamos išradingumui nebuvo ribų – ji, kaip sakoma, ir iš kirvio košę išvirdavo. Maistas būdavo gana nuobodus, nes dažnai valgydavome grucę (perlinių kruopų košę), barščius, kopūstų, rūgštynių, pienišką (pavasarį srėbdavome dilgėlių) sriubas. Mėsos atitekdavo irgi mažai, tačiau mūsų pilvukai […]
Skaityti daugiau
Velnio nešta ir pamesta – retas egzempliorius
Vilija Čiapaitė Kiek pamenu, nuo vaikystės buvau labai judrus vaikas. Net ir dabar, sulaukus brandaus amžiaus, vis dar norisi iškrėsti kokią nors išdaigą. Dabar jau nepajodinėsi ant kiaulės, neisi naktimis raškyti vyšnių ar braškių, nekabinsi vinies prie lango ir netraukysi už siūlo. Viskas jau praeityje, tačiau su amžiumi išdaigos tampa suaugusiai vaikiškomis. Šelmiška šypsena ir […]
Skaityti daugiau