Nešukuoti pamąstymai
Rimantas Greičius
Gegužės 9-oji, Pergalės prieš fašizmą diena, niekada nebus ištrinta iš istorijos puslapių, nors besistengiančių tai padaryti ir mūsų kraštuose priviso.
Toli ta Pergalė, labai toli, net 67-eri po jos praėjo, naujos kartos užaugo, o tų žmonių, kurie su ginklais rankose vijo ir galutinai sutriuškino baisų priešą, liko labai mažai.
Gegužės 9-oji vėl buvo paminėta ir Prienuose. 11 valandą greta „Žiburio“ gimnazijos esančiose karių kapinėse susirinko būrelis garbaus amžiaus žmonių, tarp jų buvo galima pamatyti tuos, kurie ne iš vadovėlių ir filmų žino, kas tai yra karas, ir džiugu, kad atėjo jie papuošę savo krūtines koviniais apdovanojimais. Kalbų nebuvo daug. Kalbėjo veteranai, buvę kariškiai ir rajono valdžios atstovai. Kalbėjo apie tai, kas susirinkusiems žinoma, tačiau pasakė ir tai, ką verta priminti, neleisti nuplaukti užmarštin. Ir vis dėlto šioje šventoje vietoje nesimatė tikros šventės, nes tikra ji būna tada, kai ją švenčia visos kartos, o ne viena – išeinanti.
Ir ypač liūdna ir nejauku darėsi matant, kai gėles ant karių kapų dėjo žilagalviai žmonės, kritusių amžininkai. Žinoma, jie negalėjo jų nepadėti, negalėjo nepagerbti čia amžiams užmigusių atminimo, negalėjo nenubraukti ištryškusios ašaros, bet ar tik jie, gyvenimo negandų išvarginti, turėjo tai padaryti? Kur tuo metu buvo jaunesnių kartų atstovai? Ir negi negalėjo, trumpam nutraukę pamokas, čia ateiti mokytojai su mokiniais? Ir negi negalėjo mokiniai jaunosios kartos vardu tarti padėkos žodžius veteranams, įteikti jiems gėlių? Negi tai buvo sunku padaryti? Ir negi tai daryti reikia tik tada, kai iš viršaus sulaukiama komandos? Vargu ar jos sulauksime, nes šalį valdo istorijos perrašinėtojai. Tad turbūt reikėtų vadovautis sąžine, kuri negali būti ištepliota vien juodais užmaršties dažais. Ir nevalia tą sąžinę, tą pagarbos kovų vargdieniams jausmą atimti iš jaunimo.
Deja, nežinau, ant kokios lėkštelės šiandien pateikiama mokiniams Antrojo pasaulinio karo istorija. Bet jei jie nežino, kiek naciai išžudė žmonių, jų tarpe ir lietuvių, kad lietuviai turėjo būti paversti vergų tauta, – tai reikia vadinti vyresnės kartos nusikaltimu. Nes seniai žinoma, kad tauta, jei ne spjaudanti į savo praeitį, tai nutylinti jos reikšmingiausius momentus, eina išsigimimo keliu.
O gyviesiems tų tolimų kovų dalyviams reikia padidinto jaunesnių kartų dėmesio. To dėmesio reikia šiandien, o ne rytoj prie tyliai supiltų kapinėse kauburėlių. Jų liko vienetai, jie – mūsų pasididžiavimas, skausmas ir sąžinė, kurią neturime teisės prarasti.
Yra sakoma, kad vaikštant po kapines, kaip niekur kitur iš arti susiduri su istorija, faktai čia būna išdėstyti tvirti ir nepaneigiami.
Lyg ir būtų galima pritarti minčiai, kad su mirusiais nekovojama, ir padėti tašką šiame ginče, tačiau vidinis kirminas neleidžia nepasakyti to, ko kiti galbūt nežino, nenori žinoti ar net sąmoningai nutyli…Užrašai ant simbolinių antkapinių paminklų šiose kapinėse, žymintys kai kurių palaidotų asmenų mirties datas-1946, 1947 m. m. ir pan., įkyriai užduoda klausimą-kada Prienuose baigėsi Antrasis pasaulinis (Didysis Tėvynės?!) karas? Ir dėl kokių idealų buvo kovota-laisvės, nepriklausomybės ar….?
Report
O kas čia tokio blogo, kad Prienai turi gražiai sutvarkytus (RF lėšomis) karių kapus, kad yra žmones, kurie tuos kapus prižiūri, laikosi tradicijų, gerbia žuvusių atminimą. Istorija yra tokia, kokia yra, o pergalė Antrąjame pasauliniame kare – ir lietuvių tautos, ir visos Europos istorijos dalis. Dabartinis jaunimas, gegužės 9 minėdamas Europos dieną, gali apsilankyti ir tarybinių karių kapinėse. Nei gyvi, nei mirusieji dėl to neįsižeis.
Report
O as lenkiu galva pries situs zmones.Ypac pries cia stovincia musu mylima mociute Elena Rutkauskuone,mes didzuojames savo mociute!!!
Report
Nesinori skaudinti tų žmonių, kurie savo kailiu patyrė, kas yra karas… Tačiau ši, Pergalės prieš fašizmą diena, nekelia didelio susižavėjimo. Ji ne mūsų šventė. Mes juk nieko nelaimėjome. Nesuprantu, kaip apskritai lietuviai gali švęsti šią šventę… Juk nugalėjus vieną priešą, mes patekome į kito priešo rankas, netapome laisvi…. Šią dieną palikime švęsti Rusijai, kuri vis dar negali atsidžiaugti šia pergale ir būtinai pasauliui tokiu būdu turi pademonstruoti savo galią… Tačiau nesuprantu, kodėl autorius priekaištauja dabartiniam jaunimui, kad jis nešvenčia šios pergalės. Mes juk lietuviai ir privalome švęsti savo tautos, o ne užkariautojų pergales!
Skaitant susidaro įspūdis, kad autorius į istoriją žvelgia labai siaurai ir mato tik blogu dalykus, kuriuos padarė vokiečiai. Prisiminkime ką padarė rusai. Jie buvo ne ką geresni… Kiek lietuvių buvo ištremta, išžudyta, kiek likimų sudaužyta… Padaryta žala milžiniška.
Aš linkiu straipsnio autoriui susitaikyti su tuo, kad Lietuva ne Rusijos dalis. Tie laikai jau seniai praėjo, ir labai tikiuosi, kad niekada nebesugrįš.
Report