Jeigu esi istorikas, tai negali neginti istorinės tiesos, paremtos istoriniais šaltiniais. Neturi teisės pasiduoti istorijos primityvinimui, jos iškraipymams, nežiūrėdamas, kokios laikinosios administracijos ar iš gūdžių laikų atėję veikėjai tai darytų…
Ilgus metus nemažai prisidėjau prie grafų Pacų ir kunigaikščių Holovčinskių istorinės atminties atskleidimo. Dabar gi negaliu būti nesukrėstas, kai Jiezno krašte tai paniekinama. Prie įvažiavimo į Jiezną šalia Pacų lelijos nebus Holovčinskių Gulbės herbo. Per 100 metų kraštą sukūrusios, jį gynusios garbingos giminės nereikia… Suprantu, kad tų sprendimo veikėjų aš jau neišmokysiu. Jų mąstysena aiški: esu valdžioje, vadinasi, viską žinau, viską išmanau. Bet man ir gaila jų… Neigdami istorijos virsmą, nepažindami istorijos laikrodžio, nesupranta, kad jie jau tikrai yra tik laikini, nors gal kitoje jų veikloje galima įžvelgti ir pozityvumo. Bet už krašto istorijos niekinimą jie istorijos logikos bus atmesti.
Blogiausia, kad Jiezno miestelėnų bendruomenės nėra vieningos ir stiprios, kol kas nesubrendusios esmines krašto problemas išskleisti ir jas keisti…
O apie tuos, kurie amžinai ko nors nežino ar kas nors ko nors jiems nepasako? Neverta kalbėti… Jie nėra piliečiai. Neturi atsakomybės, kaip ir tie, kurie butelių kakliukus matuoja…
Tai mano dvasinis ir kartu dalykinis kreipimasis į krašto žmones. Be Jiezno krašto įkūrėjų kunigaikščių Holovčinskių istorinės atminties įprasminimo, Jieznas man – tik giminės kapai…
Tarpušvenčio kelionė
Pilnas nerimo minčių po Šventų Kalėdų patraukiau į Vilnių sugrįžti į krašto istorijos pradžią, prasidėjusią daugiau kaip prieš 500 metų, į LDK didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus, Vilniaus gynybinės sienos statytojo, Panevėžio ir Pasvalio įkūrėjo, Jiezno atradėjo, Birštono gaivintojo Aleksandro Jogailaičio ir jo žmonos Elenos epochą.
Vilniaus Šv. Vyskupo Stanislovo ir Šv. Vladislavo arkikatedros rūsiuose ilsisi vienintelio karaliaus ir paskutinio valdovo, mokėjusio lietuvių kalbą, Aleksandro Jogailaičio palaikai. Tai valdovas, kuris 1492 m. gruodžio 4 dieną Trakuose Darsūniškio bažnyčiai suteikė privilegiją, garantuojančią išlaikymą iš Jiezno dvaro grūdų (kviečių, rugių, miežių, grikių) dešimtine. Taip pirmąkart buvo paminėtas ir Jiezno vardas. Aleksandro Jogailaičio palaikams arkikatedroje jau ne kartą esu nusilenkęs. Nuo Vilniaus tvirtovės-bastėjos Subačiaus ir Bokšto gatvėmis leidžiuosi į seniausią Vilniaus krikščionių (pravoslavų) šventovę – Vilniaus Dievo Motinos ėmimo į Dangų soborą. Šventykla buvo pastatyta pirmosios Algirdo žmonos Marijos iniciatyva 1346 metais, ji čia ir palaidota. Čia palaidota ir antroji LDK didžiojo kunigaikščio Algirdo žmona, Jogailos motina, Julijona Tveriškė. 1495 m. čia tuokėsi LDK didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis ir jo žmona, Maskvos caro Ivano III dukra, Elena. Juos tuokė archimandritas, vėliau totorių nužudytas ir paskelbtas šventuoju. Vestuvėse Elenos palydoje buvo 24 metų Starodubo kunigaikštis Motiejus Mikitinyčius, kuris su gimine, kaip ir Oginskiai, Sapiegos, Ostrogiškiai, Chodkevičiai ir kiti, tapo uoliausiais, ištikimiausiais LDK patriotais. Holovčinskiai dar buvo ypatingai autoritetingi, nes trimis santuokų kartomis buvo susiję su karvedžių Chodkevičių linija. Čia yra ir palaidota 1513 metais mirusi kunigaikštienė Elena. Norėjau patekti į požemius, kur ji ir žymios Lietuvos valdovų žmonos-pravoslavės palaidotos. Šįkart dar negalėjau, nes ten ruošiamasi Šv. Kalėdomis ir vyko žvakučių gamyba. Bet labai paslaugi soboro patarnautoja Justina man nufotografavo tą vietą, kur XIX amžiuje, vykstant soboro rekonstrukcijai, buvo įmūryti kunigaikštienės Elenos ir kitų Lietuvos įžymių moterų palaikai. Vėliau čia jų dvasinę šilumą pajausiu.
Sobore jaučiausi labai gerai. Juk čia ilsisi kraštui taip artimos kunigaikštienės Elenos, kuri nuo 1494 iki 1507 m. valdė ir Jiezną, ir Birštoną, ir ne kartą pas uolų valstybės pareigūną Motiejų Mikitinyčių yra ir Birštone, ir Jiezne buvusi. Pakilau virš konfesijų ribų. Kataliko sielos malda meldžiausi už kunigaikštienės ramybę, už tai, kad jos uolaus tarno Motiejaus Mikitinyčiaus ir kunigaikščių Holovčinskių giminės istorinė atmintis mūsų krašte nebūtų ištrinta, o tinkamai įprasminta.
Siela kaupėsi kelionei į vietą, kur palaidoti Motiejaus Mikitiničiaus palaikai. Suradęs jo testamentus, suradau ir jo palaidojimo vietą…
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas
