Nijolė Valatkienė – penkiasdešimt metų žirkles laikančių rankų savininkė

„Gyvenimas – tai didelis stebuklas,

Kurį suprast ne visada gali.

Dienų miglumą keičia saulės blyksnis…

Ir vėl sprunka debesin,

O tos rimties būklės ieškome aplink

Gyvenimas, tai didelis stebuklas…

Tokiomis eilėmis savo pasakojimą pradėjo penkiasdešimt metų žirkles laikančių rankų savininkė Nijolė Valatkienė.

Nijolės gyvenimas buvo gana sudėtingas. Turėjo tėvus, kurie ne tik augino, tačiau visada leido visur išeiti, bet ir ja rūpinosi. Kaip sakė Nijolė, nuo gyvenimo pradžios niekur nepabėgsi, nes tekdavo grįžti atgalios.

Taip jau sutapo, kad gyvenimas N. Valatkienę padarė turtinga. Pasak jos, turinti du tėvus ir tris mamas. Pirmoji mama pagimdė, antroji – užaugino ir trečioji gražiai buvo vadinama „močekėle”.

Baigusi vidurinę ji neįstojo mokytis ten, kur norėjo, tačiau pasitikėjimo savimi tai nesužlugdė. Mintis, jog gali tapti teisininke, jai tarsi užaugino antruosius sparnus. Tačiau, kad įstotų mokytis teisės, nutarė padirbėti teisme. Kaip tyčia pavyko įsidarbinti teismo vykdytoja. Tuometinis teisėjas Stanislovas (Stasys) Bernatonis labai didžiavosi, jog su juo dirba jauna ir graži teisininkė. Kartu tekdavo dalyvauti įvairiuose seminaruose, susitikimuose. Kaip prisimena pašnekovė, tuomet jauna ir nepatyrusi teismo vykdytoja buvo, švelniai tariant, apgauta, nes nepasidomėjo, kad buvo priimta laikinai, kaip vaduojanti išėjusią motinystės atostogų darbuotoją. Po kurio laiko buvo priimtas ir vaikinukas. Tada ji net neįtarė, jog po pusmečio teks išeiti iš darbo. Tik vėliau Nijolė suprato, kad vaikinas vis tik tokiam darbui tiko geriau…

Menas, virtęs gyvenimo prasme

Jau tada Nijolė visada buvo prijaučianti menui. Su draugėmis prieš eidamos į šokius pačios darydavosi šukuosenas, o to iniciatorė dažniausiai buvo ji, jau tada puošdavusi drauges. Netrukus viena draugė, dirbusi Prienų buitiniame kombinate kasininke, pasakė, jog priimamos jaunos kirpėjos apmokymams. Nieko nelaukdama Nijolė ir nuėjo. Pirmoji jos mokytoja buvo Patinskienė (vardo nepamenanti). Taip ir prasidėjo judėjimas didžiojo kelio link. Visada darbą atliekanti kruopščiai ir atsakingai, Nijolė tiesiog pritapo. Jau tada jai tereikėjo tik profesionalo patarimo, o jį gaudavo, ir jos darbu daug kas džiaugėsi. Beje, ji, kaip jauna specialistė, niekada neatsisakydavo vykti į įvairius mokymus, seminarus. Pasak jos, visi „degantys” kelialapiai, ar poilsiniai, ar kelionės į užsienį, kuomet niekas nevažiuodavo, atitekdavo jai, nes ji niekada neatsisakydavo.

Kruopštumu ir atsakingumu pasižyminti kirpėja jau tada turėjo savo klientūrą. Tačiau vien darbu niekada neapsiribodavo, o žinias iš įvairių mokymų, konkursų sėkmingai pritaikydavo darbe ir pasidalindavo jomis su bendradarbėmis.

Kai įvyko permainos ir buvo panaikintas taip vadinamasis buitinis, Nijolė su keliomis merginomis įsikūrė kitose patalpose. Klientės ir čia ją susirasdavo, nes patyrusios ir profesionalios rankos visada atrasdavo naujus kirpimus, šukuosenas.

Šypsodamasi Nijolė patvirtino, jog jos gyvenimo kelyje būta įvairių darbinių niuansų, tačiau jie visi tik teigiami, nes jos mokinės jau tapo profesionalios kirpėjos. Jos pačios sukūrė savo verslus, o tai tarsi balzamas sielai.

O pakalbinta apie šukuosenų tendencijas, penkiasdešimt metų laikanti žirkles ir šukas kirpėja šelmiškai nusišypsojusi pasakė, jog anuomet labai populiarus kirpimas „bobikopf” dabar jau turi kitokį pavadinimą. Mažučiai pakeitimai kirpime ir pavadinimas visiškai kitoks. Anuomet ypač buvo madingi kuodai, tačiau jie vėl grįžta į madą. Pasak Nijolės, jos anūkė, jau miklinanti pirštus ir žirkles, labai domisi močiutės, kaip kirpėjos, patirtimi.

Beje, net ir priemonės, su kuriomis dirbama dabar, labai pasikeitę. Iš primityvių plaukų garbanojimo ar tiesinimo įrengimų, dabar galima džiaugtis profesionaliomis žnyplėmis. Ir žirklės dabar visiškai kitokios, nei buvo naudojamos anuomet. Taigi nuo mažiausios smulkmenos iki šampūnų, balzamų ir dažų, kirpėjų darbas lengvinamas, nors be pridėtos rankos niekas neįvyktų.

Klientams, kurie „skundžiasi” greitu plaukų ataugimu, ji juokais visada atsako: „Aš sau ne priešas. Negaliu pristabdyti plaukų augimo”. Tačiau tai tiesa, patys plaukai tarsi prašosi gera energetika sklindančių rankų šilumos ir geros atmosferos, kur esi laukiamas.

Pokalbį baigėme, tačiau lavina juokingų prisiminimų tarsi atgimė. Juokėmės iš istorijų. Man buvo malonu bendrauti su Nijole, pas kurią aš ir mano šeima jau lankomės apie 30 metų. Ji mus prisijaukino ir mes džiaugiamės kiekviena akimirka, kuomet prisėdę į kėdę užmerkiame akis, nes pasitikime žmogumi, kuris, paėmęs į rankas žirkles ir uždėjęs ranką ant galvos, jau žino, ko man reikia.

Jolanta Kadugytė