Vilija Čiapaitė
Pernai pradėta sakurų sodinimo akcija Nemuno pakrantėje įgavo pagreitį. Šiemet negausūs žiedynai jau džiugino prieniškius, tad reikia tikėtis, jog tie visi iki vieno prigiję medeliai dar po kelerių metų savo žydėjimu trauks būrius žmonių grožėtis nuostabiu vaizdu.
Šie metai taip pat tapo tradicijos tąsa – su meile buvo pasodinta dar 20 sakurų. Man dažnai matant sodinamus medelius prisimena Cz. Miłoszo frazė: „Net jei tuoj bus pasaulio pabaiga, mes vis tiek turim sodinti savo obelis“ (Lai poetas nesupyksta, bet aš vietoje „obelis“ sakyčiau „medelį“).
Sakuras sodino Pakuonio, Balbieriškio pagrindinių mokyklų, Prienų šaulių 206-osios kuopos, Prienų savivaldybės darbuotojų komandos su meru Alvydu Vaicekausku, Mačiūnų gyventojų atstovai, Prienų „Žiburio“ gimnazijos 99 laidos dvyliktokai, sporto klubas „Stadionas“, Prienų „Ąžuolo“ progimnazijos 4b klasė, Prienų meno mokykla, ansamblis „Pienė“ ir privatūs asmenys.
Be abejo, prie medelių sodinimo prisidėjo Prienų buto ūkio komanda. Kaip sakoma, kiekvienas norėjo bent keletu grybštelėjimų kastuvu užberti žemių, kad sakuros augtų, kad grožis ir gera nuotaika lydėtų kiekvieną. Galbūt po daug metų kažkas stovės po iškerojusia sakura ir kurs naujas gyvenimo tradicijas, prisimins dieną, kuomet ji buvo sodinama su meile.
