Vilija Čiapaitė
Puiki tradicija, puoselėjama Birštono kurhauze, tai parodos, kurios leidžia susipažinti kurorto gyventojams ir svečiams su dailininkais ir jų darbais. O eksponuojami kūriniai brandūs ir kalbantys apie dailininkų vidinius pasaulius, pro mažą tarpelį įleidžiantys į menininkų mūzų labirintus. Kiekviena paroda atneša neįkainojamo džiaugsmo, vaizduotės patikrinimo egzaminą, kai bandai suvokti, įsisąmoninti, mintimis pakalbėti su dailininku.
Šį kartą Birštoną atrado dailininkė Meda Norbutaitė. Jos buvęs mokinys Martynas Gaubas prisimena, kai studijų pradžioje bandė susipažinti su jaunąja dailininke. Pažintis, kada Meda pasakiusi, kad susipažins, kai atsineš dienyną, jaunąjį menininką apstulbino. Tai buvo seniai, o dabar ta pažintis puoselėjama ir brandinama kaip geras konjakas. Labai smagu, jog į kiekvieną parodą ateinantis profesorius dailininkas Aloyzas Toleikis susitiko su buvusia savo mokine Meda. Jis, tarsi versdamas knygos puslapius, garsiai „skaitė” dailininkės darbus ir tuo dalinosi su susirinkusiais į parodos atidarymą.
M. Norbutaitė gimė Šiauliuose. Čia ji mokėsi Šiaulių universiteto Menų fakultete ir įgijo humanitarinių mokslų magistro laipsnį (dailėtyra, tapyba).
Beje, dailininkės meninės kūrybos sritis – molbertinė ir sieninė tapyba, piešimas mišria technika. Darbuose balansuojama tarp abstrakcijos ir realizmo, būdingas kiek efemeriškas natūros vaizdavimas, fragmentavimas. Beveik visoje kūryboje naudojama reljefinė faktūra.
Birštone eksponuojami jos darbai tikroviški ir kartu priverčiantys pagalvoti, įbristi į dailininkės vidinio pasaulio jūrą. Visi paveikslai tarsi spinduliuoja gerumu ir trapumu. Ant drobės gali pamatyti ploną dažų sluoksnį, kuris pereina prie sluoksniuotų potėpių, iškeliančių aukštumon mintis ir tai, kas svarbiausia. Viskas taip susiję su kasdienybe ir kartu su istorija, su ritualais ir laikinumu. Kiekvienoje drobėje gali pamatyti ne tik tai, ką nori parodyti dalininkė, bet ir duodama laisvė kiekvieno vaizduotei, polėkiams.
Fotelis, sofa, tokie tikroviški ir traukte traukiantys mintyse prisėsti, suriesti po savimi kojas ir tarsi prie rusenančio židinio nuklysti į savo minčių pasaulį. Viskas, kaip sakė profesorius A. Toleikis, iki smulkmenų suausta ir dar sudygsniuota. Kiekvienas gali matyti net baldų audinio faktūrą.
Taigi, paroda vyksta ir laukia lankytojų, kurie galės nuklysti į dalininkės darbų oazę ir suvokti tai, kad laikinumas yra tai, kas pamirštama, o amžina – ką prisimename.
