Vilija Čiapaitė
Birštono sakraliniame muziejuje lankytojus pakvietė paroda „Kemeri – paslėpti lobiai“. Tai tarsi ne paroda, o pasakojimas apie nedidelį, bet žavingą Kemeri kurortinį miestelį, kurio egzistavimui didelės įtakos turėjo pirmieji Nepriklausomybės metai. Merdintis kurortas, kuriame griūvantys pastatai it pagalbos šauksmui ištiesę rankas prašosi būti atstatomi tam, kad vėl jame alsuotų gyvenimas, kad būtų galima atsigaivinti ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai.
Parodoje matomi pastatai, paskendę auksiniame rudens fone, nes dailininkai tarsi nori pasakyti, kad Kemeri vis tik bus tas aukso laikas, kai jis atgims, kai jo pastatai įgaus naują kvėpavimą.
„Užslėptų lobių“ atgimimas
Ir štai Birštone, Sakraliniame muziejuje, parodos atidarymo metu buvo papasakota apie plenero svarbą… Surengti plenerą kilo idėja dėl to, kad būtų priminta žmonėms ir vyriausybei apie nepaprastą Pabaltijo gamtos grožį ir apie tai, kaip žmogus sugebėjo jį išnaudoti. Būtent XIX amžiuje Kemeri buvo vadinamas elegantiškuoju kurortu miškų, pelkių gilumoje ir ant jūros kranto. Ypatinga jo vertybė – tai užslėptas ir matomas dvasingumas, kuris atsispindėjo paveiksluose, fotografijose, brėžiniuose. „Užslėpti lobiai“ pradeda atgimti projekto „Wellness Community – vakar dienos Kemeri“ dėka statant ir atnaujinant ištaigingą penkių žvaigždučių viešbutį. Juk jis įsikūręs nacionalinio parko širdyje ir yra neatsiejama jo dalis.
Kemeri – rami ir tyli vieta, kur vietiniai gyventojai gali džiaugtis parko grožiu, pasivaikščiodami su savo augintiniais, praleisdami laisvalaikį su artimaisiais, turistai gali atrasti architektūros vertybes, o menininkams ši vieta jau seniai tapo įkvėpimo šaltiniu. Dailininkai turi galimybę sekti, kaip ši vieta atgimsta tęsdama tradicijas.
Istorija
Sveikatingumo kurorto atsiradimu, pagal rašytinius dokumentus, laikomi 1838 metai, kai imperatorius Nikolajus I pasirašė įsakymą dėl Kemeri įrengtų valstybinio pavaldumo gydymo įstaigų. XIX amžiaus pabaigos laikraščiai Kemeri vadina „sveikatos oaze tarp pelkių ir miškų“. Po 100 metų nuo kurorto įkūrimo datos, jis tapo populiarus ir plačiai žinomas. 1936 metais pagal gerai žinomo architekto E. Laube projektą buvo pastatytas kurorto viešbutis, kurį pamilo turistai ir poilsiautojai. 1951 metais, kai šalis priklausė Tarybų Sąjungai, sanatorijos pradėjo priiminėti svečius ištisus metus, ir Kemeri buvo pripažintas šalyje žinomu kurortu.
Labai gaila, tačiau 1990 metų pradžioje „baltojo laivo“ simboliui ir šalies pasididžiavimui pasisuko laikas į blogąją pusę, o tiksliau, grožis užleido vietą griuvėsiams ir aplaidumui. Tačiau vis tik po daugiau nei 20 metų įšalo prasidėjo nacionalinio turto rekonstrukcijos darbai. Darbo grupė „Wellness Community – vakar dienos Kemeri“ aktyviai užsiima ne tik viešbučio atstatymu, bet ir viso sanatorijų komplekso bei parko atnaujinimu. Kemeri išsiskiria tuo, kad turi didžiulius gamtinius turtus, atgaivinančius kūną ir sielą, turi didelį kultūrinį svorį ir yra architektūros paminklas.
2016 metų rugsėjo plenere Kemeri dalyvavo dailininkai, atstovaujantys įvairius tapybos žanrus, kryptis, kurie stengėsi savo kūriniuose atskleisti miesto grožį, tai Dzintars Adienis, Ainars Meiers, Ieva Caruka, Jana Rave, Kristine Belte, Santa Vasiljeva, Uldis Pauzers, Maija Matisa, Benno Talivalds, Iveta Meiere.
Tad, manau, turime džiaugtis, kad Birštonas nepavirto griuvėsių ir sąstingio miestu. Dabar kurortas prisijaukina ne tik menininkus, muzikantus, sportininkus, bet ir ligonius, kuriems būtina dvasinė ir fizinė terapija, tyla, ramybė, geraširdiški žmonės bei gamtos sukurtas grožis.
Tačiau reikia tikėtis, kad Latvijos dailininkų siunčiama žinia apie kurortinį Kemeri miestą pasieks kiekvieno širdį ir jų paveikslų dėka atgyjantis kurortas taps ne tik menininkų meka, bet ir atgimimo simboliu.