Priešadventinė šventė „Linksminkimos“ sukvietė į Prienus būrį kapelų ir maestro Stasį Liupkevičių. Susirinkusieji džiaugėsi klausydamiesi dainų ir polkų. Tai buvo nuostabus renginys, o jį suorganizavo visų muzikos reikalų profesionalas Giedrius Garmus. Man buvo labai smalsu, nes renginio vedėja, pristatydama Prienų „Dvariuko“ kapelą, paminėjo, jog jai galima drąsiai suskaičiuoti 40 metų ir jai vadovavo a.a. Vytautas Garmus.
Taigi, nutariau pakalbinti Vytauto sūnų Giedrių.
Prieš 40 metų Prienuose buvo suburta viena iš geriausių šiame krašte kapelų, kuri priklausė Prienų autotransporto įmonei (ATĮ). Tuomet Giedriaus tėvukas puikiai grojo akordeonu, o mokančių groti kitais instrumentais irgi buvo. Tad prieniškiai kartu su Jungėnų kapela buvo pastovūs „Grok, Jurgeli“ svečiai ir dalyviai, atstovavę Suvalkijos kraštą. Jau besimokydamas 4 klasėje jis kartu su suaugusiais griežė smuiku ir buvo kartu su kolektyvu apvažiavęs bene visą Lietuvą.
Tačiau viskas nuo pradžių…
Rugsėjo pirmąją Giedrių mama nuvedė kartu ir į muzikos mokyklą. Čia jis mokėsi smuikuoti. Besimokydamas 4 klasėje, kaip ir minėjau, grojo kaimo kapeloje Prienų ATĮ, o tuo pat metu važinėjo į Kauną į A. Gruodžio konservatoriją. Ten, būdamas ketvirtokas, kuo puikiausiai smuikavo I-II kurso studentų kūrinius. Tačiau ir čia, Prienuose, smuikelis su juo keliaudavo į muzikos mokyklą. Beje, Kauno A. Gruodžio mokykloje smuikavimą dėstė A. Daugirdas. Pasak Giedriaus, kartą per savaitę jis vaikinuką „kankindavo“ keturias valandas.
Tačiau Giedriaus būta ir gana padykusio. Besimokydamas penktoje klasėje, sau nutarė, kad nelankys Prienų muzikos mokyklos. Pats pasirašė pareiškimą ir nunešė mokytojai. Ši, perskaičiusi jį, suglamžė ir išmetė į šiukšliadėžę. Pasak Giedriaus, užpykęs išėjo taręs, kad daugiau nelankys mokyklos. Tačiau, pasak jo, po dviejų savaičių smuikelis nukeliavo į dėklą ir su juo nukulniavo į mokyklą toliau mokytis smuikavimo, nes labai trūko bendravimo ir muzikos. Jau tada smuikas jam buvo labai brangus.
Pačiam Giedriui smuikuoti tikrai sekėsi, nes ne kartą dalyvavo respublikiniuose konkursuose, kur užimdavo prizines vietas.
Tad Giedrius smuikavo kapeloje, o tėvukas (taip visą pokalbį jį vadino Giedrius – V. Č.) grojo akordeonu. Ir štai, 1996 metai. Tuomet „Pūke“ įrašytas diskas, kuriame buvo įgrota apie 16 kūrinių. Netrukus buvo panaikinta ATĮ ir kartu iširo kapela. Beje, prieš tai kapelos pavadinimas „Dvariukas“ gimė neatsitiktinai, nes, pasak Giedriaus, ten tėvuko tėviškė, ten ir jis gimė, užaugo. Iširus kapelai kai kurie nariai išvyko darbuotis į užsienį, buvo ir išėjusiųjų Anapilin. Pats Giedrius ėmėsi kitokio amato, tačiau nuo muzikos nenutolo. Kartu su pusbroliu Marium Matulevičium pradėjo programuoti muziką baliams. Jas užsakinėjo „Pūkas“, „Mega Records“, „Martis“. Šios leidybinės firmos gavę jų įrašus daugindavo ir platindavo. Įrašai vadinosi „Naujasis balius“. Giedrius vien tik programavimu neapsiribojo. Tuomet jo sukurta popsiuko grupė „Aurika“ Prienuose buvo gana populiari.
Kapela „Dvariukas“ gal kokius 10 metų visiškai nekoncertavo, tačiau bendraudamas su tėvuku vis kalbėjo, tarėsi, kad reikėtų ją atgaivinti. Ir štai, it feniksas pakilo iš pelenų kapela „Dvariukas“ ir surinkti muzikantai pradėjo savo koncertus. Tuomet nesijautė tokie stiprūs, kad galėtų drąsiai koncertuoti, bet prieš trejus metus jie jau pasirodė scenoje. Į kapelą buvo sukviesti Giedriaus draugai ir tėvukas.
Taip likimas pakoregavo, kad Vytautas Garmus išėjo Anapilin. Kurį laiką tikrai buvo sunku ne tik Giedriui, bet ir visos kapelos nariams. Pagaliau vis tik tėvuko noras, kad kapela gyvuotų, neleido nuleisti rankų. Susibūręs jaunimas pradėjo groti. Daug kūrinių atsinešė iš ankstesnio „Dvariuko“ repertuaro. Tiesa, labai smagu, kad kapeloje groja ir dainuoja 11 žmonių – trys šeimos, tai Giedrius ir Neringa, Kasparas ir Brigita Bagdonai, Martynas ir Agnė Levinskai. Giedrius prisipažino, jog čia visi muzikinį išsilavinimą turintys žmonės. Štai Valdas Stravinskas – buvęs muzikos mokytojas. Šiaip jis puikiai groja akordeonu, tačiau turėdamas puikius muzikinius duomenis, šauniai apsieina su kontrabosu. Pasak Giedriaus, su Kasparu groja apie 17 metų, ir tai laiko išbandyta draugystė. Beje, kai kurie kapelos nariai gyvena Kaune, Vilkaviškyje, Marijampolėje. Tačiau atstumo nustatytas taisykles jie patys koreguoja. Kad nebūtų nuskriausti vieni ir kiti, jie važinėja tai į Vilkaviškį, tai į Kauną ir t.t. Pasak Giedriaus, niekada nei vienas nėra pasakęs, kad nevažiuos, nerepetuos. Paraleliai su kapela „Dvariukas“ jaunimas renkasi sukurtoje grupėje „Nemuno krantai“. Čia taip pat daug repetuojama, nes muzikoje, kaip ir sporte, jei nedainuosi, negrosi – kris profesionalumas.
Patys muzikantai ir vokalistės dažnai susiburia draugėn ne tik repetuoti, bet ir švęsti bendrų švenčių. Tokie susibūrimai dar labiau tvirtina draugystę. Tad visos gijos, kurias tvirtai laiko Giedrius, tikrai duoda ir rezultatų.
Štai tėvelio draugai Jungėnų kapela, Stasys Liupkevičius be žodžių sutiko atvykti į pirmąją kapelų šventę „Linksminkimos“. Tai sako, kad muzika žmones suvienija, daro juos geresniais ir nuoširdesniais. O atskiras ir kartu bendras Giedriaus bei Neringos darbas, pasišventimas muzikai taip pat labai svarbus.
Pabaigai paklausiau Giedriaus, kas būtų, jei iš jo atimtų smuiką? Jis nedvejodamas atsakė, kad geriau netekti kompiuterio, atjungtų internetą, bet be smuiko ir muzikos negalėtų išgyventi. Tai tiesiog neįmanoma.
Beje, norisi ir pasidžiaugti, jog Giedrius, grieždamas smuiku, kuriam 114 metų, yra šio instrumento savininkas. Pirmasis šiuo smuiku smuikavo jo prosenelis Povilas Garmus. Antrasis šio smuiko savininkas buvo Giedriaus senelis – Vytautas Garmus, o dabar Giedrius juo griežia, tausoja, bet ir neleidžia kyboti kažkur ant sienos. Smuiko skambesiu ir mes turime galimybę pasidžiaugti. Pasak Giedriaus, daug kas norėjo nupirkti dinastinį smuiką, bet jo skambesys ir istorija neparduodama už jokius pinigus. Tai perduodama iš kartos į kartą, kaip muzika, kuri šią giminę lydi jau ne vieną šimtmetį.
Vilija Čiapaitė
