Rašytoju laikomas žmogus, kurio kūryba yra reikšminga visuomenei ir perduodama jaunajai kartai. Asmenybė formuojasi per ilgą laiką – ją veikia šeima, mokykla ir aplinka, kurioje augama. Šie veiksniai buvo svarbūs ir mūsų kraštiečio Juozo Marcinkevičiaus gyvenime. Ankstyvas domėjimasis knygomis ir nuoseklus ugdymas padėjo jam tapti brandžiu kūrėju ir užimti savo vietą Lietuvos literatūroje.
Poetas, prozininkas ir dramaturgas Juozas Marcinkevičius gimė 1946 m. sausio 1 d. Prienų rajone, Balbieriškyje, Gerulių kaime.
Vaikystė ir šeima
Vaikystė prabėgo kaime, kur gyvenimas buvo paprastas, bet kupinas darbo ir pareigos. Šeimoje ir artimoje aplinkoje Juozas Marcinkevičius girdėjo skirtingus pasakojimus apie praeitį ir gyvenimą, todėl nuo mažens mokėsi klausytis, stebėti žmones ir susidaryti savą požiūrį. Jau tada ryškėjo gebėjimas matyti ne tik išorinius įvykius, bet ir tai, kas slypi žmogaus viduje.
Skaityti ir rašyti jis išmoko labai anksti. Knyga tapo svarbia vaikystės dalimi – ir mokymosi priemone, ir tylos bei susikaupimo vieta. Namuose knygų nebuvo daug, tačiau kiekviena jų buvo skaitoma atidžiai, prie tekstų grįžtant ne kartą.
Apie save rašytojas yra pasakojęs knygoje „Prienų krašto šviesuoliai“:
„Buvau mažas rėksnys. Nutildavau tik gavęs knygą ar sąsiuvinį, taip sudraskiau visus mamos užrašus ir eilėraščius, rašytus jai mokantis Balbieriškio mergaičių žemės ūkio mokykloje. Vėliau mokė tėvas. Man įbrukdavo knygą, pamokydavo raides rašyti. Penkerių metų mokėjau ne tik skaityti ir rašyti, bet ir savitą požiūrį į pasaulį turėjau.“ Ši ankstyvoji patirtis tapo tvirtu pagrindu jo kūrybai.
Mokyklos metai
Mokykloje Juozas Marcinkevičius išsiskyrė darbštumu ir smalsumu. Jis turėjo gabumų matematikai, dalyvavo mokyklinėse ir rajoninėse olimpiadose, buvo pastebėtas mokytojų kaip atsakingas ir kruopštus mokinys. Ankstyvas išėjimas iš namų, nauja aplinka ir vyresni bendramoksliai nebuvo lengvas išbandymas, tačiau ugdė savarankiškumą ir gebėjimą prisitaikyti. Mokymosi metais jis išmoko susikaupti, nuosekliai dirbti ir siekti užsibrėžtų tikslų. Matematinis mąstymas ugdė loginį tikslumą ir nuoseklų požiūrį, kuris vėliau pravertė ir literatūriniame darbe. Mokytojai skatino domėtis ne tik tiksliaisiais mokslais, bet ir literatūra, kultūra, platesniu pasaulio pažinimu. Svarbią vietą jo mokykliniame gyvenime užėmė biblioteka. Čia jis skaitė grožinę literatūrą, susipažino su klasikiniais autoriais, formavo nuoseklius skaitymo įpročius. Baigdamas mokyklą Juozas Marcinkevičius jau buvo žinomas kaip aktyvus olimpiadų dalyvis ir gabus mokinys, gebantis aiškiai reikšti mintis tiek raštu, tiek žodžiu.
Studijos ir profesinis kelias
Šešiolikos metų pradėtos studijos Kauno medicinos institute liudijo ankstyvą brandą ir rimtą požiūrį į mokslą. Studijų metai sutapo su intensyviu asmenybės formavimosi laikotarpiu, kai jaunas žmogus ne tik gilinosi į profesines žinias, bet ir mokėsi savarankiškumo, atsakomybės bei gebėjimo susitelkti. Institutą Juozas Marcinkevičius baigė 1968 m., įgijęs tvirtą akademinį pagrindą ir platesnį supratimą apie žmogaus prigimtį. Baigęs studijas jis dirbo Kauno klinikinėje ligoninėje moksliniu bendradarbiu. Medicinos aplinka reikalavo tikslumo, atidumo ir disciplinos, o kasdienis darbas su žmonėmis skatino gilesnį domėjimąsi jų vidiniais išgyvenimais, pasirinkimais ir atsakomybe. Nors medicina netapo pagrindiniu Juozo Marcinkevičiaus gyvenimo keliu, šios patirtys paliko ryškų pėdsaką jo pasaulėjautoje ir vėlesnėje kūryboje. Vėliau jis pasuko į kultūros ir žiniasklaidos sritį. Darbas Lietuvos radijo ir televizijos komitete suteikė galimybę pažinti viešojo žodžio poveikį, jo atsakomybę ir reikšmę visuomenei. Jis taip pat ėjo „Lėlės“ teatro literatūrinės dalies vedėjo pareigas, bendradarbiavo leidinių „Nemunas“, „Mūsų gamta“, „Kauno tiesa“, „Viltis“ redakcijose. Šios veiklos praplėtė kūrybines galimybes, leido iš arti susipažinti su skirtingomis kultūros formomis – teatru, spauda, radiju, televizija. Darbas žiniasklaidoje ir teatre sustiprino atsakomybės už žodį suvokimą. Juozas Marcinkevičius aiškiai suprato, kad pasakyta ar parašyta mintis gali paveikti žmogų, skatinti jį mąstyti, apsispręsti ar keisti požiūrį. Šis suvokimas tapo vienu iš pagrindinių jo kūrybos principų – siekti aiškios, prasmingos ir atsakingos kalbos, kuri ne deklaruoja, o kviečia į apmąstymą.
Kūrybos kelias
1969 m. pasirodęs poezijos rinkinys „Rudens šalys“ pažymėjo Juozo Marcinkevičiaus kūrybinio kelio pradžią. Per gyvenimą jis parengė reikšmingą literatūrinį palikimą – rašė poeziją, prozą, knygas vaikams, kūrė pjeses teatrams, radijo ir televizijos spektakliams bei kino ir televizijos scenarijus. Jo kūrybai būdinga aiški ir tiksli kalba, santūrus tonas, dėmesys paprastam žmogui ir jo pasirinkimams.
Apibūdindamas save kaip kūrėją, Juozas Marcinkevičius yra sakęs:
„Esu profesionalas – moku rašyti viską: eilėraščius, dramas, poemas, romanus.“
Ypatingą vietą jo kūryboje užima dramaturgija. Kūriniai buvo statomi Vilniaus, Kauno, Klaipėdos teatruose, rodyti Lietuvos televizijoje, skambėjo radijo spektakliuose. Juose gvildenami atsakomybės, istorinės atminties, žmogaus santykio su valstybe ir laiku klausimai. Rašytojas vengė perteklinio dramatizmo, tačiau siekė, kad mintis būtų gili, aiški ir suprantama žiūrovui.
Prasidėjus tautiniam atgimimui ir visuomenės permainoms, jis kūrė ir detektyvus, humoristinių serialų scenarijus, publicistiką. Kritikai jo kūrybą vertina už subtilų lietuvio būties vaizdavimą, santūrų filosofavimą ir tautosakos motyvus. Vieni jį gretina su Vincu Mykolaičiu-Putinu, kiti – su Justinu Marcinkevičiumi.
Didžiausią jo kūrybinio palikimo dalį sudaro sceniniai kūriniai. Lietuvos teatro scenose pastatyta daugiau nei dvidešimt jo pjesių, tarp jų – „Čičinskas“, „Saulė ir jos žemė“, „Erelnyčia“, „Šiąnakt ir visada“, „Vegetaras“, „Mamutienos valgytojai“, „Užpustyta tėvynė“, „Sokrato teismas“, „Poezija ir meilė Lesbo saloje“, „Keistuolių akademija“, „Nuotykiai Melagių saloje“.
2007 m. Juozas Marcinkevičius sukūrė literatūrinį kino scenarijų „Broliai įveikę Europą“, laimėjusį Kultūros ministerijos istorinio filmo konkursą.
Ryšys su gimtine ir palikimas
Už kūrybinę veiklą Juozas Marcinkevičius buvo apdovanotas Boriso Dauguviečio premija ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. Tačiau jam pačiam svarbiausias išliko ryšys su gimtine.
„Visi mes iš vaikystės. Ten pradžia, ten šaknys. Mano šaknys – ten, kur vingiuota Peršėkė įsilieja į upių tėvą Nemuną. Ten buvo karščiausios vasaros, mėlyniausias dangus, žaliausios pievos žaliavo.“
Šie žodžiai rodo, kad gimtinė buvo svarbus Juozo Marcinkevičiaus kūrybos šaltinis.
Juozas Marcinkevičius mirė 2019 m. birželio 6 d. Jo kūryba išlieka gyva ir šiandien – kaip ramus, bet prasmingas pasakojimas apie žmogų, jo kraštą ir laiką. Tai literatūra, kuri nešaukia, bet kviečia sustoti ir pagalvoti.
Prienų krašto muziejus
Rūta Levinskienė
