Valsčiaus valdybos pastatas XIX a. pabaigoje
Jiezno valsčiaus rūmai nueina į užmarštį su gausiais prisiminimais, su XIX amžiaus krosnių kokliais (kieno rankose jie dabar „nusės“? – V. K.), su nuo XIX amžiaus žinoma valsčiaus teismo dabokle. Štai, ką apie Jiezno valsčiaus pastatą XIX amžiaus pabaigoje – XX a. pradžioje rašė šiame valsčiaus valdybos pastate raštininku dirbęs generolas Vincas Grigaliūnas-Glovackis: „Valsčiaus valdybos „rūmuose“ gyveno Borovskis su savo šeima. Turėjo trijų kambarių butą su virtuve bei patogumais (ten, kur iš gatvės pusės matome mansardą – V. K.). Valdybos pastate taip pat gyveno ir sargas Jonas. Kiek ankstesniais laikais, kol valsčiaus teismas nebuvo perorganizuotas, Jonas buvo gana stipri asmenybė. Mat šis teismas galėjo skirti bausmes iki 25 kirčių. O bausmės vykdytoju kaip tik ir buvo Jonas. Jis buvęs tikras virtuozas. Plakęs taip, kad atrodė, kad kiekvienas kirtis baudžiamojo kūną perkirs pusiau“ (Vincas Grigaliūnas-Glovackis. Generolo prisiminimai. I dalis, V., 2017, p.65).
Po 1874 metų teismų reformos Rusijoje tokia bausmių praktika buvo panaikinta, tad minėtasis Jonas tapo tik pečkuriu.
„Valsčiaus namuose buvo ir gana nemaža salė. Joje vykdavo rinkimai, „schodai“ (seniūnijų susirinkimai – V. K.), o šiaip ji buvo naudojama kaip laukiamasis. Taip pat buvo įrengtas kambarys atvažiuojančiai ponybei. Tokie ponai paprastai valgydavo pas sekretorių. Valsčiaus valdyba taip pat turėjo tris kambarius: raštinę, archyvą ir teismo salę. Teismo salė tik turėjo vardą, nes šioje patalpoje gyveno sekretoriaus Borovskio tarnaitės. Kiemas buvo didelis ir jame buvo pora pastatų. Viename buvo kalėjimas, kurį vadinome „šaltąja“, svirnas ir malkinė. Antrame buvo daržinė, arklidės ir tvartas karvei. Kieme buvo šulinys, tik be svirties“ (Ten pat). Šis šulinys, beje, išliko iki mūsų dienų, tik prieš keletą metų buvo užverstas.
„Šaltojoje“ už įvairius smulkius nusikaltimus buvo kalima iki dviejų savaičių. Nubaustieji, kad veltui nevalgytų valsčiaus duonos, sargo priežiūroje turėjo pjauti malkas.
Raštininko padėjėjo darbas
Būsimasis generolas Jiezno valsčiaus valdybos pastate dirbo nuo 1899 iki 1902 m. Savo darbą jis apibūdino taip: „Nors užsispyręs, siekiau savo tikslų ir kartais buvau ūmus, bet vienos ydos niekada neturėjau – kėlimosi į puikybę, tuščio didžiavimosi. Taip pat visad buvau pasiruošęs visiems pasitarnauti ir padėti, kiek mano jėgos leidžia. Dėl to su visais galėjau sugyventi ir visų buvau mėgstamas. Manimi buvo pasitikima. Tarnybos laikas buvo 8–11 val. ryto ir nuo 2 iki 5, po pietų. Darbo buvo daug. Kitu metu galėjau daryti, ką tinkamas. Galėjau žmonėms padėti, galėjau užsidaręs savo kambaryje skaityti ir mokytis. Žvakių ar lempos deginti man negynė. Tik kai tekdavo ruošti valsčiaus darbuotojų metinę ataskaitą, biudžetą bei praeitų metų apyskaitą, dirbdavau, kiek buvo reikalinga, kartais 12–14 valandų per parą.
Toks darbymetis trukdavo kokias dvi savaites“ (Ten pat, p.66).
Okupacinė carinės valsčiaus valdybos paskirtis
Tą labai ryškiai akcentuoja atsiminimų autorius. „Faktišku Jiezno valdovu buvo valsčiaus sekretorius Borovskis. Viršaitis turėjo būti visiškai paklusnus okupantams. Viršaitis neva tai buvo renkamas. Į rinkimus buvo suvaromi žmonės. Jiems paskelbdavo kandidatą ir paklausdavo: „Kas prieš?“ Niekam neprasižiojus, „kandidatas buvo išrinktas vienbalsiai“ (Ten pat).
