Gyvu žodžiu, straipsniais, pasisakymais stengiuosi padėti nuskriaustai istorinei atminčiai. Žaviuosi istorikų, muziejininkų veikla, savivaldybės vadovų supratimu Kaišiadorių, Marijampolės, Druskininkų, Alytaus miesto savivaldybėse. Ten yra istorikų komandos, ten muziejininkai ir jų vadovai nėra partiniai „burundukai“. Ten yra demokratinė atmosfera darbui, vertinama kvalifikacija, o ne raportų priėmimas. Ten muziejininkai išleidžia kasmet po 2–3 mokslinius leidinius krašto istorijos temomis. Krašto bendruomenės, mokytojai visuomet gauna gausią metodinę pagalbą, ten priversti pasitempti ir paveldo specialistai. Visai kitaip yra mano gimtajame krašte, prie Nemuno ir Verknės. Čia minėta sistema neveikia, nes valdžiai tinka tik kvailesni už juos ir dar nešiojantys raudoną aprangą…!? Tada tiksi… Kaip kraštietis, istorikas ir pilietis atsakingai pareiškiu: dėl viso šito kalta vietinė valdžia. Viešosios erdvės pradėtos tvarkyti. Tačiau pagarbos žmogui, krašto istorijai, reiklumo muziejininkams neatsirado. Kad atsirastų, reikia, kad ir valdžios Olimpe kažkas rimtą istorinę nuovoką turėtų. Oi, kaip viso šito trūksta… Aplinkui paviršutiniškumas, darbo vaidyba ir penktadienio laukimas. Ramu buvo gyventi iki pensijos, o ir pensijoje irgi ramiai pagyvensim…
Kiekvieną dieną atidžiai stebiu ir įsiklausau į žinias apie agresyvaus ir nusikalstamo Rusijos putinizmo vykdomus Kijevo bombardavimus ir apšaudymus. Kiekvienas, kuris yra bent šiek buvęs Kijeve, žino kad Kijevo vaivadija 1362–1569 m. priklausė Lietuvos didžiajai kunigaikštystei, pradedant didžiuoju kunigaikščiu Algirdu ir baigiant jo kelių kartų palikuonims – Algirdaičiais. Čia, Kijeve, prasidėjo ir pirmoji rytų slavų protėvių valstybė – Kijevo Rusia. Baiminuosi, kad Rusijos agresoriai nenusitaikytų į Rusios pravoslavų istorinį centrą, didžiulį, šventyklų ir vienuolyno kompleksą Kijevo Pečioros Lauros vienuolyną. Vienuolyne, Švč. Motinos Marijos cerkvėje, yra palaidotas Konstantinas Ostrogiškis, žymus LDK valstybininkas ir karo vadas (1460–1530). O mums krašte labai svarbu, kad Algirdaičių laikais kiekvienais metais didele medaus statine savo valdymo metu šį vienuolyną rėmė mūsų krašto didžiūnas Motiejus Mikitinyčius. Negana to, vienuolynas, šalia įvairių Rusijos istorinių asmenybių relikvijų, pergamentų puslapiuose išsaugojo ir XVI–XVII amžiuose sudarytus kunigaikščių Holovčinskių kilmės dokumentus.
Kunigaikščiai Holovčinskiai, kaip ir Ostrogiškiai, Oginskiai, Sapiegos, Chodkevičiai, Tiškevičiai, Masalskiai, Liackiai ir kiti, buvo rusėniškos kilmės. Bet neužmirškim, kad daugumą LDK teritorijos sudarė rusėniškos žemės ir ilgą laiką LDK kanceliarine kalba buvo rusėnų kalba. Ja buvo parašyti ir trys LDK įstatymų sąvadai – Statutai. Šie LDK didikai adaptavosi Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, tapo jos patriotais. Buvo ištikimi jos valdovams, gynė šią valstybę nuo maskvėnų, švedų, turkų ir totorių. Savo karyba ir indėliu į krašto kultūrą jie nusipelno garbės, įvertinimo ir įprasminimo. Nekalbėsiu, kad atsiranda tokių „patriotiškiausių“, kurie bando 500 metų senumo istoriją supolitizuoti.
Pradėsiu nuo Vilniaus Šventos Trejybės pravoslavų vienuolyno, kuriuo krašto didžiūnas Motiejus Mikitinyčius labai rūpinosi, net buvo užrašęs jo išlaikymui Šventininkus ir Purvininkus. Jo anūkai Sčastnas ir Jaroslavas tas žemes 1572 m. susigrąžino į Jiezno valdų arealą. Nieko ypatingo: nori būti saugiai vienuolyne palaidotas, turi jiems ką nors užrašyti. Dabar šis vienuolynas matomas tik įėjus pro Aušros vartus, kairėje pusėje. Dabar čia yra įsikūrusi Švenčiausios Trejybės graikų bažnyčia, kurioje laikomos pamaldos ukrainiečių kalba.
1) Motiejus Mikitinyčius (1480–1539) – Holovčinskių giminės mūsų krašte pradininkas, artimas LDK didiesiems kunigaikščiams ir Lenkijos karaliams Aleksandrui Jogailaičiui, jo žmonai Elenai, Žygimantui Senajam ir žmonai Bonai Sforcai. Pravoslavas, Lietuvos ponų Tarybos (30–50 įtakingiausių bajorų, patarusių valdovui) narys, 1506–1539 metais jis buvo Birštono, Teterino, Kniažycų, Anykščių, Mogiliovo valdytojas iki gyvos galvos (Lithuanian Metrica. Литовская Метрика. Lietuvos Metrica: Kn. 25 (1387–1546) / Parengė D. Antanavičius, A. Baliulis. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998. – p. 175–177,183–185). Valdė privačius dvarus Jiezne, Vodvoje, Strunoje, Stojatiškėse, Balbieriškyje. Palaidotas Šv. Trejybės-Bazilionų vienuolyne Vilniuje.
2) Po Motiejaus Mikitinyčiaus mirties paveldėtoju tapo sūnus Jaroslavas Holovčinskis (1520–1567), pravoslavas. Karaliaus dvaro maršalka, 1549 Liachovicų laikytojas, Kauno laikytojas 1565 metais, Kauno seniūnas 1565–1567 metais. Paveldėjo privačius dvarus Jiezną, Vodvą, Holovčiną, Balbieriškį, valdė Vaišvydavą ir Šlienavą, Struną, Antakalnio dvarą Vilniuje 1575–1567 m. (https://zdocs.mx/doc/sapiegu-parko-rezidencijos-parko-krastovaizdzio-architekturos-ir-istorijos-raidos-apzvalga-dpegle89r8.) LDK Ponų Tarybos narys. Palaidojimo vieta kol kas nenustatyta.
3) Po Jaroslavo mirties liko du broliai turto paveldėtojai: Sčastnas ir Jaroslavas. Sčastnas (1545–1610) buvo Liubošanų seniūnas, 1500–1510 metais – Minsko pilininkas. LDK Ponų Tarybos narys. Valdė privačius dvarus Jiezną, Holovčiną, Citvą, Ščacką, 1581 metais įkūrė Jiezno miestelį, 1581–1599 m. pastatė kalvinų maldos namus, priėmė kalvinų tikėjimą. Palaidotas Minske.
4) Kitas brolis Jaroslavas (1551–1622) valdė Kniažycus ir Balbieriškį, 1568–1575 m. valdė Antakalnio dvarą Vilniuje (https://zdocs.mx/doc/sapiegu-parko-rezidencijos-parko-krastovaizdzio-architekturos-ir-istorijos-raidos-apzvalga-dpegle89r81e). 1568–1569 m. jis mokėsi Leipcigo Universitete. 1612 metais Balbieriškyje fundavo kalvinų maldos namus. Juose jis buvo 1622 metais ir palaidotas.
5) Po Sčastno Holovčinskio mirties turto paveldėtoju tampa įžymus LDK kalvinistų sąjūdžio vadovas, LDK taurininkas Jonas Holovčinskis (1587–1631). Valdė Jiezno ir Holovčino dvarus, inicijavo leidinio apie Lenkijos ir LDK istoriją išleidimą, rūpinosi išlikusių kalvinų maldos namų išlaikymu. Jono dukra Regina (?–1640) buvo dukart ištekėjusi. Pirmą kartą už Minsko pilininko Petro Tiškevičiaus iki 1631 m., antrą kartą – už Mstislavlio ir Vitebsko vaivados Kristupo Kiškos iki 1640 m. 1633 metais ji Jiezno dvarą pardavė grafams Pacams. Čia, Jiezne, Holovčinskių istorija tarsi nutrūksta, bet ji tęsiama Holovčine ir kitose kunigaikščių Holovčinskių valdose. Apie tolesnę jų tąsą dar rašysime. Bet negali nepaminėti pirmojo Holovčinskio – kataliko.
6) Aleksandras Holovčinskis (1570–1617) – Balbieriškio kalvinų veikėjo sūnus, Jiezno įkūrėjo Sčastno Holovčinskio sūnėnas. 1615 metais iš evangeliko perėjo į katalikybę. 1602 metais valdė Lydos seniūniją, 1604–1614 metais – Žemaitijos pilininkas. 1614–1616 metais – Mstislavlio vaivada. 1616–1617 m. – Vilkijos seniūnas. Jis buvo įtakingas LDK Ponų tarybos narys. Valdė privačiai Kietaviškes ir Sčacką.
7) Niekaip negaliu nepaminėti Balbieriškiui kalvinizmo plėtojimu nusipelniusios Jaroslavo Holovčinskio dukros Sofijos. Ji gimė Balbieriškyje. Iš pradžių buvo ištekėjusi už Lobačiovo ir Breslaujos pilininko Grigorijaus Sanguškos. O šiam mirus ištekėjo už Lvovo seniūno Stanislavo Bonifaco Mnišeko. Ji mirė apie 1605 metus. Prieš mirtį su šeima perėjo į katalikybę. Pateikiame jos atvaizdą (urik.hostenko.com/2019/12/22/golowczinski/). Negalime kol kas pateikti kitų Holovčinskių atvaizdų, nes jie eksponuojami Smolensko istoriniame rezervate-muziejuje. Ten kol kas mūsų keliai apriboti.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
