Vidmantas Venclovas
Iš žurnalo „Šalia“ archyvų
Su vaikų grupių „Sunshine“ ir „Sunshine junior“ vadove, pianino mokytoja Daiva Radzevičiene pokalbiui susitikome jos užsiėmimų kambaryje Prienų meno mokykloje. Aš norėjau išgirsti, kaip Daiva pateko į muzikos pasaulį, kodėl jai įdomu dirbti su vaikais ir kaip ji jaučiasi atsisėdusi prie pianino. Bet pradžioje norėjau išgirsti, iš kur jos šaknys.
„Gimiau Kunigiškių kaime ir mano atsiminimuose – labai gražus kraštas, geltonuojantys rugiai ir gyvenimas po saule. Mano žaidimo vieta buvo po dviem didžiulėmis eglėm“, – prisiminimais dalijosi Daiva. Į pirmąją klasę mano pašnekovė žengė Kunigiškių pagrindinėje mokykloje, o klasėje buvo 9 berniukai ir ji – strazdanota ir raudonplaukė.
„Mano brolis buvo labai muzikalus, gražiai dainuodavo ir tėvai, todėl mano kelias į muziką buvo lyg ir nuspręstas“, – tyliai, lyg nenorėdama nubaidyti jau išsipildžiusios svajonės, kalbėjo Daiva. Jos šeima persikėlė į Prienus, o ji mokslus tęsė II-oje (dabar „Revuonos“) vidurinėje mokykloje. Kitas pašnekovės žingsnis buvo patekti į Prienų meno mokyklą, bet reikėjo įveikti didelį konkursą. Anot Daivos, čia jai padėjo brolio, kuris jau mokėsi Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, patarimai ir pamokymai. Tikslas buvo pasiektas – įstota vien penketais.
Mokykloje visi žinojo, kad Daiva bus muzikė, todėl į 9-ąją klasę jau ėjo Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. „Būsiu atvira – su muzikos teorija buvo sunku, bet pianinu skambinau gerai“, – apie mokslus konservatorijoje pasakojo Daiva. Pasak jos, studentiškas gyvenimas – tai geras „kaifas“: keptų bulvių skonis, kelionės pas „putikus“ į rūsį, draugai ir penkerių metų maratonas, kurio prizas – muzikos pedagogo diplomas.
Grįžusi į Prienus ką tik „iškepta“ pedagogė sulaukė pasiūlymo dirbti koncertmeistere Birštono kultūros centre. Atvyko į kurortą, kur susipažino su Zigmu Vileikiu, o jis suvedė su šokių vadove Virginija Bankauskiene. „Paprašė paskambinti pianinu, paskambinau ir buvau priimta“, – pirmąjį susitikimą Birštono kultūros centre prisiminė Daiva. Bet koncertmeisterės darbas buvo ne vienintelis. Rytais pašnekovė dirbo Birštono vienkiemio darželyje muzikos vadove, po pietų – Birštono kultūros centre.
Jauna moteris po metų darbo Birštone Prienuose netikėtai susitiko pažįstamą iš Ingavangio kaimo – Vytą Radzevičių, kurį pažinojo dar vaikščiodama į kaimo šokius. Metai draugystės virto vestuvine švente, o dar po 1,5 metų gimė pirmagimė Vytautė. Visgi, anot Daivos, ilgas motinystės atostogas turėjo iškeisti į darbą. O po kelių metų produktyvaus ir įdomaus darbo Zigmo Vileikio „pastangomis“ vėl prireikė kibti į mokslus. Mat Daivos išsilavinimas netiko reikliajam direktoriui ir ji turėjo baigti išlyginamąsias studijas Vilniaus Universitete.
Pasak pašnekovės, tai jau kitas įdomus įvykis. Su įstojimu į universitetą jai pagelbėjo Algis Marcinkevičius, kuris gerai pažinojo Daivos brolį. „Prisimenu, atėjau į susitikimą, o ten stovi fortepijonas. Prisėdau ir pradėjau skambinti. Ir tada girdžiu: „Kas taip dieviškai groja?“ bei pamatau katedros vedėją, kuri iš karto ištarė, jog esu priimta“. Tai buvo laiminga akimirka“, – ištarė Daiva bei pridūrė, jog yra dėkinga Zigmui Vileikiui už „spaudimą“.
Dar vienas studentiškas laikotarpis, bet jau kitoks ir žymiai prasmingesnis. Daivos teigimu, į sesijas susirinkdavo muzikos fanatikės, mamos, namų šeimininkės. Pokalbiai virsdavo diskusijomis apie namų ruošą ir muziką, buvo labai smagu. Deja, pasak pašnekovės, gyventi Vilniuje negalėjo, ir jos vyras kas rytą ją kartu su Danguole Mickuviene atveždavo į Vilnių, o vakarais baltu „golfuku“ gabendavo atgal į Prienus.
Studijos Vilniuje Daivai buvo ne tik tobulėjimas, skambinant fortepijonu, bet teko išbandyti ir dirigavimą. Anot jos, tai kitas muzikos suvokimo pasaulis, kuris atveria begalinius kūrybos klodus, kartu išlaikant kompozitoriaus sugalvotas vizijas ir kūrinio vientisumą.
„Labai laiminga, jog turiu šalia supratingą žmogų, kuris mane priima tokią, kokia esu – svajotoją. Nes po išlyginamųjų studijų priekyje buvo dar dveji metai, gilinantis į magistro meninės filosofijos studijas“, – teigė Daiva.
Muzikės teigimu, tai kitas kūrybiškumo ir muzikalumo vertinimo lygis, kartu suprantant, jog muzika ir yra vaikystėje nemėgstama matematika. Mokslai baigėsi, laukė ir permainos darbe. Atsivėrė galimybė dirbti Prienų meno mokykloje, o kartu ir Kultūros ir laisvalaikio centre, į kurį pakvietė Rimantas Šiugždinis. Prasidėjo naujas kūrybinis etapas, kuriam įgyvendinti prireikė panaudoti jos įgytas žinias.
„Kurti – tai didžiulė palaima, todėl didžiuojuosi, kad pavyko pastatyti kalėdinius muzikinius spektaklius ir vaikų operą. Būtent noras kurti muzikinius spektaklius pastūmėjo suburti vaikų grupes „Sunshine“ ir „Sunshine junior“ bei dalintis muzikos grožiu su klausytojais“, – lyg grodama mielą sielai kūrinį kalbėjo Daiva.
Prieš šešerius metus Daivos šeimoje pasaulį išvydo naują gyvybė – sūnus. Pasak pašnekovės, savo gyvenime nieko keisti nenorėtų, net jei galėtų. Anot jos, gyvenimas įdomus tuo, kad suteikia galimybę siekti savo tikslų, būti bendruomenės dalimi ir jausti, kad tave ir tavo veiklą žino, kviečia dalintis sukaupta patirtimi.
Manau, kad nesuklysiu sakydamas, jog Daivos gyvenimas apsuptas muzikos ir nuolatinės, bet besikeičiančios kūrybos. O dabar ir gyvenimo centras keliasi į Birštoną šalia vietos, kur prasidėjo muzikės kelias ir padaryti pirmieji kūrybiniai žingsniai.
„Gyvenu vedama nuojautos, o mano gyvenimas tai patvirtina“, – pokalbį užbaigė Daiva Radzevičienė (Abramavičiūtė).
Po šilto ir įdomaus pokalbio galiu užtikrintai konstatuoti, jog Daiva Radzevičienė savo kūrybiniais sumanymais, lyg saulės blyksniais, mus nustebins dar ne vieną kartą.