Kai jauną žmogų iš gyvenimo išplėšia mirtis, netekties skausmas paliečia ne tik jo artimuosius, bet priverčia krūptelėti ir visiškai nepažįstamus žmones. Kodėl taip atsitiko, kas dėl to kaltas, ką reikėjo daryti? Klausimai, kuriuos užduoda sau mirusiojo tėvai, draugai, bendraklasiai, mokytojai. Baisu, bet tai jau tampa kasdienybe, nes žinios apie jaunuolių, dar vaikų, ankstyvą mirtį ar savižudybę užklumpa vis dažniau, tai ne kurio nors rajono ar miesto, o visos šalies nelaimė.
Šis rugsėjis, naujųjų mokslo metų pradžia, Prienuose paženklintas tragedija, jaunos merginos žūtimi. Nuvilnijo įvairūs gandai, pasklido oficialios ir neoficialios žinios, skaudų įvykį aptarinėja mokiniai ir mokytojai visose rajono mokyklose. Kaip pasakojo mokyklų vadovai ir jų pavaduotojai, yra vaikų, kurie gana jautriai sureagavo į šią netektį, tačiau dauguma vyresniųjų klasių mokinių pokalbiuose su mokytojais ir klasių auklėtojais laikosi santūriai, nors matosi, kad paveikti yra visi. Deja, tai jau gana dažnai diskutuojama tema, netgi per daug dažnai, mano pedagogai. Pasak Pakuonio pagrindinės mokyklos direktoriaus Jono Mikelionio, situacijos aštrinti negalima, kaip tik reikėtų daugiau apdairumo, kad pokalbiai apie mirtį ir savižudybę nebūtų vaikams įkyriai brukami – to jau pakanka žiniasklaidoje. Direktoriaus manymu, vaikus reikia ugdyti teigiamais pavyzdžiais, mokyti gražaus bendravimo, o skaudžias temas liesti itin atsargiai. Iš tiesų, visose rajono mokyklose mokiniams yra suteikiama informacija, kur galima gauti psichologinę pagalbą, į ką kreiptis sunkiais gyvenimo atvejais. Ten, kur dirba psichologai – Stakliškių vidurinėje, Jiezno gimnazijoje ir kitose mokyklose, šie specialistai jau tiria situaciją, mokinių reakciją į bendraamžės mirtį, kitur padėtį stebi klasių auklėtojai, aptardami įvykį susitikimuose su mokiniais. Anot Želkūnų pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotojos Vidos Vasiliauskienės, kiekvienas mokytojas turi būti pasiruošęs padėti vaikams, atsakyti į jiems rūpimus klausimus. Štai Šilavoto pagrindinėje mokykloje planuojama surengti seminarą mokytojams apie psichologinės pagalbos teikimą vaikams, kad jie tai galėtų padaryti esant reikalui, nelaukdami specialisto. Be to, mokyklose yra suburtos komandos – Vaiko gerovės, Krizių valdymo komisijos, nuolat stebinčios situaciją, svarstančios aktualijas, siūlančios problemų sprendimo kelius. Imamasi ir papildomų priemonių: Naujojoje Ūtoje paskaitų ciklą skaitys Vaikų linijos darbuotojai, Revuonos vidurinė mokykla dalyvauja tarptautinėje prevencinėje programoje. Anot šios mokyklos direktoriaus pavaduotojos Dalios Skučienės, čia pedagogai turi daug patirties, kaip elgtis, ką ir kaip kalbėti su mokiniais, tačiau svarbiausia – nebloginti padėties perdėtomis emocijomis.
Įlįsti į žmogaus vidų, į jo mintis nesugeba net ir geriausi psichologijos specialistai. Deja, net ir mes patys kartais nesuprantame savęs, tad ko galima norėti iš svetimų? Vis dėlto, dėmesio, atidos, sugebėjimo išgirsti kitą ir pamatyti jo skausmą šiandien trūksta – per daug esame užimti nuosavomis bėdomis, kasdieniais rūpesčiais, todėl labai dažnai atidedame rytdienai pokalbį su vaiku. O ta atidėliojama rytdiena gali atnešti daug skausmo ir sąžinės graužaties, ir net tik tėvams, broliams ar seserims, bet ir mokytojams, kuriems labai dažnai užkraunama visa kaltės ir atsakomybės našta už kiekvieną mokinį. Šią naštą pasidalinus tarp savęs visiems suaugusiesiems, vaikų gyvenimas taptų daug šviesesnis, nes jie žinotų, kad išeitis iš, regis, pačios blogiausios padėties tikrai atsiras, kad jie nėra vienų vieni – pagalbą, paguodą ir meilę visada bus galima rasti.
