Išradusi daugiau nei 100 išradimų ir parašiusi 10 knygų, tremtį išgyvenusi rašytoja, inžinierė ir technologijos mokslų daktarė Antanina Garmutė žavėjo savo įspūdingais pasiekimais. Nepaisydama neįtikėtinų gyvenimo iššūkių, ji tapo viena produktyviausių Lietuvos išradėjų ir rašytojų, kurios rekordai iki šiol nėra pasiekti. Jos stiprybė, kūryba ir darbai paliko gilų pėdsaką mokslo ir literatūros pasaulyje, įkvėpdami ateities kartas.
Antanina Garmutė gimė Marijos ir Jurgio Skučų šeimoje 1934 m. gegužės 26-ąją Čiudiškiuose, Prienų valsčiuje. Ji buvo ketvirtasis vaikas šeimoje, tačiau mažą ją įsidukrino vaikų neturėjusi teta, mamos sesuo, Kotryna Petrauskaitė ir jos vyras Kazimieras Garmus. Garmų šeima gyveno Piliuonos kaime, greta Prienų, maždaug 50-ies hektarų sodyboje, vaizdingame slėnyje ant Nemuno kranto. Šeima taip pat turėjo namą ir Kaune. Mergaitei jie suteikė savo šeimos pavardę ir augino kaip savo dukrą. Pradžios mokyklą A. Garmutė baigė Piliuonoje, kur pasižymėjo puikiais mokymosi rezultatais ir aktyviai dalyvavo mokyklos bendruomenės gyvenime. Nuo pat mažens ji rodė didelį susidomėjimą mokslu ir gamta. Tėvų rūpestingumas bei palaikymas padėjo jai išsiugdyti talentus ir stiprų pasiryžimą siekti aukštų tikslų.
1948 m. gegužės 21 d. keturiolikmetė, grįždama iš mokyklos, buvo sulaikyta gatvėje ir vienui viena, be tėvų, išvežta į Sibirą. Ji atsidūrė Usolje-Sibirskoje mieste, kuriame dvejus metus dirbo sunkų fizinį darbą druskos kasykloje. Tik po pustrečių metų, didžiulėmis tėvų pastangomis, ji, kaip nepilnametė, buvo paleista iš tremties. Mergina buvo apkaltinta ryšiais su „ginkluota grupuote“ ir „kad savo namus pavertė sukilėlių prieglobsčiu“. Vėliau A. Garmutė savo prisiminimuose rašė, kad 1945–1946 m. pas jos tėvus, būdamas studentu, gyveno partizanas Jurgis Lukša. Jį dažnai lankydavo jo brolis, partizanų vadas, Juozas Lukša-Daumantas ir kiti rezistencinio pogrindžio dalyviai.
Grįžusi į Lietuvą, A. Garmutė mokėsi dienomis ir naktimis, sugebėjo per dvejus metus baigti vidurinę mokyklą – prašoko 3 klases ir mokyklą baigė aukščiausiais pažymiais kartu su savo bendraklasiais. Mokėsi ji gerai, turėjo puikią atmintį. Pažinusi rūsčią gyvenimo tikrovę, stengėsi pateisinti ją iš Sibiro ištraukusių tėvų viltis. Todėl ir po mokyklos A. Garmutė sustoti mokytis neketino. Ji įstojo į Kauno politechnikos institutą, Cheminės technologijos fakultetą, ir baigė studijas su pagyrimu, įgydama silikatų technologijos inžinierės kvalifikaciją. Trejus metus A. Garmutė dirbo įvairiuose cechuose ir kombinatuose, nes tai buvo numatyta jai mokėtos stipendijos sąlygose. 1964 m. ji apgynė technikos mokslų kandidatės disertaciją, o 1969 m. jai buvo suteiktas mokslinės docentės vardas. Vėliau tobulinosi Čekijoje, dirbo mokslinį darbą. Ji ištyrė daugiau nei 30-ies fabrikų atliekas, parašė apie 100 mokslo darbų, kurie publikuoti Lietuvos, Čekijos spaudoje.
A. Garmutei teko įveikti mokslo įstaigose vyravusią diskriminaciją – aukščiausio lygio mokslininkais galėjo tapti tik komunistinės ideologijos šalininkai. Be to, ji turėjo įrodyti, kad ir moterys gali būti mokslininkėmis. Priėmusi šiuos iššūkius, Antanina dirbo ištisas paras ir net sveikatai pavojingomis sąlygomis. Jos tyrimų tikslas buvo rasti būdus, kaip neutralizuoti kenksmingas atliekas ir iš jų pagaminti pramonei naudingus produktus, pavyzdžiui, statybines medžiagas. Atkakli mokslininkė sugalvojo tiek daug sprendimų, kad reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos gamtos išsaugojimo ir net du kartus pateko į šalies rekordų knygą!
Prasidėjus Sąjūdžiui, Antanina mokslą išmainė į meninę saviraišką – tapo viena pirmųjų tremties ir partizaninės kovos metraštininkių. Išvažinėjusi visą šalį surinko jautrias panašaus likimo žmonių istorijas ir jas pavertė dokumentinėmis apybraižomis, eilėraščiais: „Ešelonai“, „Ąžuolų randai“, „Išėjo broliai“ ir kt. Šių kūrinių ištraukų galima rasti mokykliniuose vadovėliuose, lietuvių išeivijos leidiniuose. Šie kūriniai reikšmingi prisimenant vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos tarpsnių. Jos literatūrinis darbas yra įkvėpimas daugeliui, perteikiantis ne tik technines žinias, bet ir žmogiškąją stiprybę, išgyvenimus bei kovą su likimo iššūkiais. Kūriniuose atsiskleidžia skaudi asmeninė autorės patirtis ir išgyvenimai, tremtinių, kovotojų dėl Lietuvos laisvės likimai.
Prieš pat mirtį A. Garmutė dar parengė čekų-lietuvių-rusų ir lietuvių-čekų-rusų kalbų praktinį žodyną.
Antanina mirė 2011 m. birželio 28 d., eidama 79-uosius metus, palaidota Išlaužo kapinėse.
Rūta Levinskienė
Prienų krašto muziejus kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė
Rengiant straipsnį remtasi šiais šaltiniais:
1. Prienų krašto muziejaus fondų medžiaga.
2. A. Garmutė (1989). „Ešelonai. Amžino įšalo žemėje“
