Vilija Čiapaitė
Birštonas kaskart kviečia tiek svečius, tiek pačius birštoniečius netūnoti namuose, o judėti, džiaugtis, pramogauti. Penktadienio pavakarę, kai ruduo jau anksti panardino miestelį į prieblandą, visi buvo pakviesti į Šviečiančių moliūgų šventę.
Išskaptuoti moliūgai pavieniui ar grupelėmis sutūpė prie Kneipo sodo takelio ir mirgėjo viduje degančių žvakių liepsnelėmis. Magiškai žaižaruojančios jų šypsenos kvieste kvietė prieiti arčiau, pasmalsauti, pasigrožėti. Iš tolo jų šviesa kūrė pasakos įspūdį, kad net viduje tapo šilta, jauku, rudeniškai viltinga.
Netoliese, prie sanatorijos „Tulpė“, visus viliojo ugnies šou. Mistiškas, kupinas energijos ir muzikos reginys „Inferno“ nepaliko abejingų — liepsnos kilo į dangų, žiežirbos byrėjo į žemę, o ugnies šokis priminė, kad šventė gali vykti ne tik uždarose patalpose, bet ir po atviru dangumi, šalia krantus skalaujančio Nemuno.
Po ugnies ir muzikos reginio visi buvo kviečiami pasimėgauti karšta arbata ir kvapnia moliūgų sriuba — ta pačia pačiausia rudens sriuba, kurios šaukštas sušildo geriau nei bet koks pledas.
Kai šventės šurmulys pamažu rimsta, Kneipo sodas vėl pasidaro tylus ir paslaptingas. Švytintys moliūgai vis dar spindi magiškomis šviesomis, kviesdami pasivaikščioti ir pasigrožėti. Tuo ir žavus Birštonas — šventė ir ramybė čia susilieja į vieną harmoningą visumą.
