Juozas Brundza buvo savo profesijos žymūnas, tvirtas pilietis ir gilus žmogus. Jis visuomet turėjo savo tvirtą nuomonę tiek carizmo metais, tiek 1941 m. birželį, pradėjus viešpatauti naciams. Juozo Brundzos asmenybės atskleidimas ypatingai svarbus dabar, kada sugrįžtame prie tų užmirštų esminių pilietinių ir patriotinių vertybių.
Mes sugrįžtame prie Juozo Brundzos, kuris nemėgo prasčiokiškumo ir primityvizmo, pilkos panegirikos ir pigaus liokajiškumo, ypač – žmogišką orumą paminančio kasdieninio pataikavimo. Jo prisibijojo, net vadino Prienų „karaliumi“, nes jo žodis buvo magistrate svarus ir ne visiškai suplanuotas, „nesuvyniotas į vatą“. Jo asmenybė tarsi iš naujo pasako, kad matytume realią, ne burbulais pučiamą tikrovę, kad nesislapstytume už problemų, tarp jų ir kraštotyros srityje. Apie Juozą Brundzą turime kalbėti pilietiškai ir patriotiškai, nes jis yra mūsų pasididžiavimas ir pavyzdys. Visi pirmiausiai turime mokytis iš jo. Net ir Justinas Marcinkevičius tai aiškiai, nedviprasmiškai pasakytų…
Maskvos Imperatoriškajame universitete (1896–1900)
Maskvos Imperatoriškasis universitetas, įsteigtas XVIII amžiuje, XIX a. pabaigoje jau buvo didelė ir reikšminga aukštojo mokslo specialistų „kalvė“ ne tik Rusijoje, bet ir visoje Europoje. Pagrindiniai fakultetai: filosofijos, fizikos-matematikos, gamtos mokslų, teisės, istorijos-filologijos, medicinos. Juozo Brundzos studijų metu ypatingai išaugo medicinos fakulteto mokslinio tyrimo bazė: pats fakultetas gavo naujas auditorijas ir naują išsiplėtusią teritoriją su pastatais. Veikė daugybė klinikų, laboratorijų, kuriose studentai įgavo praktinių įgūdžių: J. Brundzos studijų pradžioje, 1896 metais, atsirado bakteriologijos institutas, buvo pastatyta nosies-gerklės-ausų klinika Medicinos fakultete. Čia dėstė žymiausi profesoriai, kaip chirurgas Nikolajus Klifosovskis, profesorius terapeutas Ivanas Neidingas, ginekologas Vladimiras Snegiriovas. Ypatingai svarbų įspūdį studijų laiku padarė vidaus ligų specialistas Kazimieras Buinevičius, kuris mokėsi tuo pat metu, o nuo 1903 iki 1918 m. dėstė universitete. 1930 m. jis dirbo VDU vidaus ligų medicinos katedros ir klinikų vadovu. 1928–1930 m. jis išleido penkių dalių vidaus ligų istoriją, iš kurios žinių nuolatos pasisemdavo ir Juozas Brundza. O ką reiškė užsimezgusi patirtis su kursioku Roku Šliupu, kuris prieš Maskvos universitetą buvo baigęs Peterburgo universiteto Fizikos-Matematikos fakultetą? Neužmirštama šio pagalba Birštono kurortui ir J. Brundzai, kai R. Šliupas vadovavo Lietuvos Raudonajam Kryžiui. Jiedu bičiuliais išliko net gūdžiu sovietmečiu. Mūsų krašto šviesuolis bendravo su žymiu chemiku Jonu Šimkumi – žymiu valstybės ir visuomenės veikėju, pirmuoju Lietuvos Universiteto rektoriumi (https://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Šimkus_(1873)). Šie šviesūs žmonės tarpukaryje dažnai susitikdavo, nes jų vilos kitoje Nemuno pusėje buvo tik per kilometrą. J. Šimkaus vila vėliau buvo paversta Turistinės bazės administraciniu korpusu. Prieš dvejus metus ji buvo labai apleista, o šių metų vasarą jos jau neradau. Tik, ar Birštono savivaldybės paveldosaugininkui ar Birštono muziejininkams kilo mintis ją bent nufilmuoti, nufotografuoti, nes buvo išlaikiusi pirminį savo vaizdą, nepakitusi.
Lietuvybės sala
Nuo imperatoriškojo sostapilio (XIX a pab. – XX a. pr. terminas – V. K.) toliau esantis Maskvos Universitetas buvo laisvų minčių centras Rusijos imperijoje. Čia plito, buvo reiškiamos vakarietiško liberalizmo idėjos. Peterburgo ir Maskvos universitetuose formavosi tas lietuviško nacionalinio judėjimo elitas, kuris vėliau, tapęs Lietuvos valstybės vadovais, rodė patriotizmo, valdymo kompetencijos ir pasiaukojimo pavyzdžius. J. Brundzos studijų laikotarpiu visuose Universiteto fakultetuose mokėsi 161 studentas (https://www.vle.lt/straipsnis/maskvos-universitetas/). Lietuviai buvo vieningi, pasisakė prieš tautinį jungą ir suvaržymus bei aktyviai dalyvavo nuo 1880 m. veikusioje slaptoje Maskvos lietuvių draugijoje, kuri lietuvybės veikloje vienijo nuo 23 iki 58 narių. Žinome, kad 1891–1892 m. šios draugijos pirmininkas buvo daktaras, prezidentas Kazys Grinius, 1892 m. – Liudas Vaineikis, su kuriuo bendravo Juozas Brundza. Šis savo namuose Kaune, dabartinėje D. Poškos gatvėje, laikė iš Liudo Vaineikio gautą draudžiamą literatūrą („Auszros“ archyvas, V. 2014, p. 29–33). 1903–1904 metais – vėlesnis žinomas lietuvių knygyno Vilniuje vedėjas Jurgis Šlapelis.
Juozas Brundza – slaptos lietuvių draugijos pirmininkas
Kyla klausimas, negi 10 metų ši draugija buvo nutraukusi savo veiklą? Atsakymą duoda Kazys Grinius. Jis šia veikla aktyviai užsiėmęs ir pastebi, kad Juozas Brundza, gydytojas, buvo Maskvos lietuvių studentų draugijos pirmininkas (K. Grinius. Atsiminimai ir mintys, p. 49). Žinoma, datą dar reikėtų patikslinti. Bet tai buvo garbaus krašto žmogaus studijų metais (1896–1900). Šiuo laikotarpiu susipažinęs su žymiais Lietuvos žmonėmis, jis palaikė idėją steigti Lietuvos moksladraugę (mokslų draugiją – V. K.). Neužmirškime, kad 1911 m. Juozas Brundza tapo Lietuvių mokslo draugijos (Mokslų Akademijos pirmtakė – V. K.) aktyviu nariu ir finansiniu rėmėju (Lietuvių tauta. L. Mokslo draugijos raštai. Knyga II. dalis antra. V., 1913, p. 294).
Gydytojo diplomo likimas
1915–1918 m. Juozas Brundza buvo pasitraukęs į Rusiją, ten atsidūrė ir jo gydytojo diplomas, kurį 1900 m. išdavė Maskvos Universitetas. Jis Rusijoje kažkur prapuolė. Dėl to gydytojas turėjo daug problemų. Visur reikėjo aiškintis, rašinėti pareiškimus. Padėdavo tai, kad jo kurso draugai dirbo Sveikatos departamente. Maskvos universitete yra Juozo Brundzos byla, diplomo dokumentai. Bet daugiau kaip 27 metai Prienų krašto muziejuje niekam nekyla mintis iš ten, iš Universiteto archyvo, juos atsisiųsti. O juk su Maskvos M. Lomonosovo universitetu glaudžius ryšius palaiko nemaža dalis Lietuvos universitetų. Galima tai padaryti per juos, čia ne tarpvalstybiniai santykiai. Bet Prienų muziejus, pasižymintis puikiomis edukacijomis, senųjų Prienų tikrai nebeieško. Nėra politinės valios valdžioje, o muziejuje nėra kam ir nėra noro… Pasitenkinama senomis ir vis tomis pačiomis, be naujos kūrybos Prienų istorijos apžvalgomis. Ši situacija turi labai gilias priežastis. Apie tai korektiškai, su faktais ir pilna pilietine atsakomybe rašysime kitame straipsnyje „Mūsų krašto istorijos pažinimo godos. Ar gali būti kitaip?“
Straipsnyje yra pasinaudota kolekcininko Almanto Miliausko nuotrauka
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
