Viktorija Urbaitė
Taip jau sutapo, jog prieš aštuoniolika metų buvo nuostabi vakarienė ant Nemuno šlaito įsikūrusiame restorane „Seklytėlė”. Kasmet vis prisimindavau tą laiką, kuomet pavasario žaluma buvo tokia nenublukusi ir švytinti. Pastato viduje tuomet buvo tarsi du trobos galai: viename šiuolaikiškai įrengta salytė, o kitas, pakibęs ant Nemuno kranto, labiau priminė seklyčią.
Sužinojusi, jog ugnis pasiglemžė gamtos apsuptyje stovėjusį restoraną, labai nusiminiau. Tačiau šaunuolis savininkas nenuleido rankų ir nepaliko degėsių. Viskas buvo išvalyta, išgremžta ir štai, jau kuris laikas svečių ir lankytojų laukia lyg feniksas iš pelenų pakilęs restoranas „Birštono seklytėlė”.
Pagaliau susiruošėme aplankyti atsinaujinusią ir kviečiančią užsukti pasivaišinti, atsipalaiduoti „Birštono seklytėlę”.
Pirmas įvaizdis, kuomet šviečiantys šviestuvai-burbulai ir lemputės, žavingai švytintys jau tamsos skraiste besiklojančioje pavakarėje, kvieste kvietė atvykti, užeiti. Užėjus į patalpą – rami muzika ir vis dar įžiūrimas po kojomis sukaustytas Nemunas. Pušys, linguodamos apsunkusiomis šakomis, atrodė, sakyte sakė, jog džiaugiasi mūsų atvykimu.
Vos tik apsidairėme, prie mūsų priėjo padavėja Rita. Užsakymas iš pasirinkto meniu ir trumpas laukimas. Viskas vyko it mostelėjus burtų lazdele…
Kol laukėm patiekalų, smalsiai dairiausi. Atrodė, jog nebuvo tų aštuoniolikos metų, tik šiuolaikiški langai, lauko terasa priminė, jog padarytas didžiulis darbas, kad mes, klientai, nepajustume diskomforto, kad pasijustume laukiami.
Gardūs patiekalai, malonus aptarnavimas ir, sakyčiau, kainos visiškai nesikandžiojančios. Aišku, buvo galima užsisakyti ir prašmatnesnių patiekalų, tačiau jautienos kepsnys su sūrio įdaru ir spanguolių antpilu labai patiko. Beje, kava taip pat patenkino mano norus.
Dar ilgokai sėdėjome, kalbėjome ir, patikėkit, visiškai nesinorėjo skubėti namolio. Smagu buvo pasijusti laukiamu padavėjų, atsižvelgiančių į tavo norus ir juos išpildančių.
Įstaigos savininkas Robertas Zalaga vadovauja ne tik šiam gamtos apsuptyje įsikūrusiam restoranui. Dar papasakosiu apie „Birštono seklytėlės“ laivą „Vytenis”.
Šis senučiukas, bet šarmo turintis laivas visuomet sulaukia pripažinimo. Beje, jame tikrai masyvoki baldai, tačiau, kaip juokėmės, labai gera, kai pajunti tvirtą ir patikimą baldą laive, kuris tave plukdo seneliu Nemunu ir it filme kas minutę keičia gamtos vaizdus. Puiki komanda, kuri niekuomet neatsisako papasakoti apie ant kranto sutūpusias įdomybes.
Taigi, taip ir maga pasiūlyti, jog kai šilti orai visiškai ne už kalnų, atvykstančių svečių tikrai nenuvilsit, jei juos nuvešite į jau nuo seno istorijomis ir įvairiais pokalbiais nupieštus „Birštono seklytėlę” ir laivą „Vytenis”.
