Laisvės testas

Rugsėjo 1-osios laukimas ir padidėjęs jaunatviškas šurmulys miestų gatvėse, kaip jau įprasta, užgožia tą dieną, kurią tikrai, ypač jaunimui, derėtų minėti ir švęsti – Laisvės dieną (Rugpjūčio 31 d.-paskelbta atmintina diena), tą dieną, kai 1993 metais paskutinis sovietinis karinis ešelonas paliko Lietuvos žemę, tą dieną, kai baigėsi daugiau kaip penkis dešimtmečius trukusi, daugybę kančių ir vargo mūsų žmonėms atnešusi sovietinė okupacija…..

Ar mes jau esame Laisvi? Saldus tas žodis Laisvė, bet ar visada ja mokame naudotis? Ką simbolizuoja septyni spygliai Laisvės statulos karūnoje Niujorke? Tokius ar panašius klausimus galėtume Laisvės dieną užduoti mes vienas kitam ar moksleiviams, ugdant jų pilietiškumą, nors kaip neseniai rašė A. Tapinas (straipsnis ,,Maža ciniko ir egoisto išpažintis“, www.DELFI.lt, 2015 m. rugpjūčio 18 d.) ,,Kai mokyklose kalbu apie pilietiškumą, akcentuoju, kad jis prasideda nuo pirmųjų žodžių, nuo rytinio pasisveikinimo su kaimynais laiptinėje, mokytojais mokykloje ir netgi nepažįstamais žmonėmis tavo gatvėje.“.

Taigi, viskas labai paprasta, jei suvoki, kad Laisvės siekis yra veiksmas, čia nepakanka tik troškimo, todėl Laisvės jausmui suvokti yra būtinas laikas. Juk ir Mozė net 40 metų vedžiojo žydus po dykumą, nes laukė, kol pasikeis dvi kartos ir iš vergų išaugs Laisvi žmonės.

Taip jau sutapo, kad šių metų Laisvės diena buvo pažymėta ir kitu svarbiu įvykiu-Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra, pagaliau, perdavė teismui 1991 metų Sausio 13-os įvykių bylą, kurioje nusikalstama veika prieš Lietuvos valstybę ir jos žmones kaltinami net 66 asmenys.

Dabar jau mažai kas prisimena, o gal iš viso nežino ar tiesiog nori ištrinti iš atminties, kad vienas pirmųjų apkaltintų ir dar 1992 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegijos nuosprendžiu nuteistų laisvės atėmimu dvejiems metams Sausio 13-os byloje asmenų buvo ,,garsus“ Prienų rajono veikėjas, Vyšniūnų ir Jiezno kolūkio pirmininkas, vadintas Jiezno ,,caru“, o jam neįtinkančius, kiek man pasakojo, vadinęs ,,balamutais“, vėliau Burokevičiaus ,,platformininkų“ vietininkas Prienų rajone Petras Aleknavičius.

Kadangi teko liudyti minėtoje P. Aleknavičiaus byloje Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, taigi, daug ką apie atmintinus Sausio, o ir Rugpjūčio pučo įvykius žinau ne tik iš žiniasklaidos pranešimų bei televizijos reportažų, todėl buvo keistoka dabar spaudos puslapiuose perskaityti, kad ,,papūtus laisvės vėjams, P. Aleknavičius atsidūrė kitoje barikadų pusėje, nes, kai kurių liudininkų teigimu, tikėjo, kad tarybinė santvarka nežlugs, tačiau jis klydo.<…> Tiesa, jo diktatoriškas valdymas ne visiems buvo „prie dūšios.“.

Galiu ir dar kartą paliudyti, kad jis ne klydo, o sąmoningai veikė prieš nepriklausomos Lietuvos valstybę, nes, matyt, taip ir nesugebėjo ar nenorėjo suprasti, kodėl žmonės nebenori ,,vergauti“, nori ir trokšta Laisvės, tačiau jo pasąmonėje, tikriausiai, visada viršų ėmė ,,vergvaldžio“ sindromas. Juk dar senovės romėnai visus asmenis skirstė į laisvuosius žmones ir vergus, kurie teisinio subjektiškumo neturėdavo – teisine prasme tai buvo tik daiktai, kuriuos buvo galima įsigyti ar parduoti. O kad vergai anksčiau ar vėliau sukyla, prisimename, kad ir iš gerai žinomo kino filmo ,,Spartakas“.

Nesiimu spręsti ar P.Aleknavičius buvo stiprus vadovas, novatoriškas ir pan., tačiau teismo posėdyje aš jo asmenyje mačiau silpną, mintyse, žodžiuose ir veiksmuose besiblaškantį žmogų, ką jis vėliau įrodė, prieš pat nuosprendžio paskelbimą pasprukęs iš teismo salės ir kurį laiką slapstęsis nuo teisingumo bei atpildo.

Tiesa, netrukus, tuometinis Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Brazauskas 1994 m. balandžio 6 d. dekretu Nr. 269 suteikė jam malonę ir nuo likusios bausmės atleido, nors neteko girdėti, kad nuteistas už itin pavojingus valstybinius nusikaltimus – kenkimą ir antivalstybinių organizacijų kūrimą ir aktyvų dalyvavimą jų veikloje – P. Aleknavičius kada nors būtų gailėjęsis savo ,,žygdarbių“, taigi, tikriausiai, ir čia kaip ,,gerais“ kolūkių laikais suveikė seni partiniai ir ūkiniai ryšiai bei naudingos pažintys.

Daug metų užjūryje gyvenęs ir gerai demokratijos pamokas išmokęs Prezidentas V. Adamkus ir šiandien stebisi: ,,man sunku suprasti, kodėl Lietuvoje tiek daug baimės“

(Laimos Lavaste interviu, 2015-08-31 „Lietuvos rytas“). Nežinau, baimė ar kas kitas kaltas dėl keistos situacijos, su kuria susiduri apsilankęs Antrojo pasaulinio karo sovietų karių kapinėse Prienuose. Pagarba Rusijos valdžiai, kuri neužmiršo savo karių, padėjusių galvas už Rusijos ribų, ir stengiasi tvarkyti tokias kapines visoje Lietuvoje, manau, ne be vietinės valdžios atitinkamų suderinimų bei leidimų.

O dabar ir pirmas Laisvės testo klausimas – kai matai šiose kapinėse antkapių užrašus ,,Vyr. leitenantas Boleslovas Govėda-1947; Pranas Bubnys 1929-1946.1.16; Juozas Jusys 1925-1946.9.17, Vaclovas Kazla-1946.5.9 ir pan.“, jis kyla tiesiog natūraliai – kada Prienuose baigėsi Antrasis pasaulinis karas? Istorijos šaltiniai atsako – karas baigėsi 1945 m. rugsėjo 2 d. Japonijai pasirašius kapituliacijos aktą, o ką tada byloja minėti užrašai, kas yra šie asmenys, kodėl jie amžino poilsio atgulė šalia sovietinių karių? Šiandien dar gyvi amžininkai – tų įvykių liudininkai, jie, be abejo, turi savo atsakymo versijas, o kokį atsakymą į šiuos klausimus ras ateities kartos….

Ne paslaptis, kodėl tokie asmenys, aktyviai prisidėję prie sovietinės valdžios įtvirtinimo Lietuvoje, Maskvos režimo ir dabar yra garbinami, likę gyvieji gegužės 9-os proga net grašiais pamaloninami, o juk Laisvoje Lietuvoje jie, save vadinantys ,,liaudies gynėjais“, bet tos pačios liaudies su panieka įvardinti stribais, yra teisingumo persekiojami ir teisiami už vykdytą genocidą prieš mūsų tautą.

Niekas nesiruošia kariauti su mirusiais, tegu ilsisi ramybėje, gražus paprotys, ypač buvo paplitęs I pasaulinio karo metu, kai priešiškų armijų žuvusius karius laidodavo bendrai vienose kapinėse, tačiau ten būdavo kariai – kombatantai (asmenys, tiesiogiai ir teisėtai dalyvaujantys karo veiksmuose), o mano aukščiau išvardintų asmenų niekaip prie jų nepriskirsi, tai gal bent jų antkapius atitinkama informacine lentele ar užrašu pažymėkime…

Laisvė ir Nepriklausomybė neegzistuoja atskirai, todėl kalbant apie Laisvę, būtina šnekėti ir apie Nepriklausomybę. Tam ir vietą puikiai tinkamą galima rasti – Jiezno kapinėse stovintis Nepriklausomybės kovas žymintis paminklas bei 18 žuvusių karių savanorių kapavietė – Nepriklausomybės kovų memorialas.

Nedaug tokių 1919-1920 m. laikmečio žymių istorinių vietų turime Lietuvoje, kovas prie Jiezno galima būtų prilyginti garsiems lietuvių savanorių mūšiams šalia Giedraičių-Širvintų ar Radviliškio.

Liūdna tik, kad jau daugelį metų Vasario 16-ąją uždegdamas prie minėto paminklo Jiezno kapinėse žvakutes, taip pagerbdamas išdavikiškai nužudytus lietuvių karius savanorius, stebiu vis prastėjančią paminklinio memorialo estetinę būklę, aptrupėjusius antkapinius kryžius, beišsitrinančius užrašus ir pan.

Toks ir bus antrasis Laisvės testo klausimas, klausimas apie dėkingumą – ar pasiryžtų rajono valdžios vyrai ateinančiais metais Vasario 16-os proga atsisakyti gana brangių ,,Dėkingumo“ nominacijų bei šventinio furšeto (liaudiškai – pabaliavojimo), o sutaupytas lėšas skirti Nepriklausomybės kovų memorialui Jiezno kapinėse sutvarkyti, tai būtų didžiausia Pagarba ir Dėkingumas žuvusiems už Lietuvą. Beje, ir Vasario 16-os šventiniai renginiai mūsų rajone galėtų prasidėti prie šio paminklinio ansamblio, tai būtų itin prasminga ir gražu. Noriu tikėti, kad viskas taip ir bus, nes valdžios ofisas juk yra Laisvės aikštėje…..

Tik norėti Laisvės neužtenka, reikia jos siekti. Kai Džonas Kenedis buvo prisaikdintas 35-uoju JAV prezidentu 1961 metų sausio 20 d., savo inauguracinėje kalboje jis pabrėžė, kad visi amerikiečiai turi būti aktyvūs piliečiai, ištardamas garsų sakinį: ,,Neklauskit, ką jūsų šalis gali padaryti dėl jūsų, klauskit, ką jūs galite padaryti dėl savo šalies.“.

Taigi, būkime Laisvi Laisvos šalies piliečiai ir išsiūbuotas Baltijos kelyje Laisvės laivas tikrai smagiai plauks tinkamu keliu, juk perplaukus pusę jūros, negrįžtama atgal pažiūrėti, kiek jau nuplaukta….

Audrius Narvydas

2015-09-01