Vasario 16-oji – Lietuvos aukščiausia valstybingumo viršūnė. Be jos nebūtų buvę ir Kovo 11-osios su mūsų dabartimi. Žvelgiu į 1918 m. Nepriklausomybės akto signatarų veidus visiems žinomame vaizde su akto kopijos faksimile. Širdyje – šilta dvasios banga, prote – viena beklaidžiojanti mintis: „Taip, tikrai nėra nepakeičiamų žmonių, bet yra nepakeičiamos asmenybės. Jos gimsta, subręsta, išsikristalizuoja labai retai, kartais tik per šimtmetį kartą. Tarp dvasios ir minties galiūnų – 8 teisininkai, 4 dvasiškiai, 2 agronomai, 2 verslininkai, 1 daktaras, 1 inžinierius, kiti – tarnautojai
Tarp jų 4 bajorai. 10 iš signatarų dalyvavo 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime. Du būsimieji Lietuvos prezidentai, vienas – Seimo pirmininkas, devyni – buvusių iki okupacijos Seimų nariai, 8 – buvę ministrai arba diplomatinių tarnybų vadovai, 5 iš jų mirė iki sovietinės okupacijos, du buvo nužudyti NKVD, 4 – ištremti š Sibirą. Iš jų du mirę. Iš tremties sugrįžo tik Aleksandras Stulginskis ir Petras Klimas. 6 pasitraukė į Vakarus ir ten mirė (https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1).
Tikras, o ne su kai kuriomis išimtimis dabarties smulkmeniškas, pigus Lietuvos elitas, tikrasis Lietuvos dvasios auksas. Šie žmonės baigę Maskvos ir Peterburgo universitetus, kiti pašalinti iš jų, taip pat draudžiami dirbti gimtoje žemėje sugebėjo sutelkti visas dvasios ir kūno jėgas ir duoti Lietuvai, apie ką prieš kelis metus net nebuvo ko pasvajoti: jie grąžino tautai kelią į jos namus: valstybę. Mes gi žinom, kaip per amžius kentėjo tų namų netekę žydai ar dabar iš visų kampų ujami kurdai… Sugrąžinę Lietuvos žmonėms galimybę kurti savo namus, signatarai ilgą laiką padėjo juos puoselėti ir ginti.
„Vasario 16-osios aktas – tai Lietuvos renesanso kūrinys, jos artimiausios praeities kondensuotas žodis ir jos ateities tikslas“ – taip vaizdžiai šį dokumentą apibūdino teisininkas-konstitucionalistas ir didelis lietuvių tautos patriotas Mykolas Riomeris.
20 signatarų turėjo įvairias Lietuvos ateities vizijas, įvairias politines sampratas. Jie diskutavo, ginčijosi, net pykdavosi. Kai kurie iš jų net prieš mėnesį iki Vasario 16-osios buvo pasitraukę iš bendro darbo Lietuvos Taryboje, bet meilė Tėvynei ir jos ateičiai nulėmė viską. Tai buvo ne vienas žmogus, tai buvo komanda, jie susitarė. Įtaką darė ir iki šiol vieninteliu patriarchu, tautos vienytoju ir toliau įvardijamas daktaras Jonas Basanavičius. Ir jeigu kam nors iš valdžios kiltų noras pernelyg susireikšminti, išsipūsti, nevertinti Lietuvos žmonių, pasiskaitykit nors vieno signataro biografiją, palyginkit su savąja ir tada dings tas išskirtinis ypatingų pavedimų ambasadoriaus rangas.
Kilo mintis, o koks visų signatarų ryšys su mūsų plačiu kraštu? Kaip pasiekti, kad ir Užuguostyje, Stakliškėse bei Jiezne, Birštone ir Nemajūnuose, Balbieriškyje, Prienuose, Veiveriuose ir Pakuonyje bei kitose plataus krašto vietovėse Vasario 16-osios signatarų paveikslas taptų ne toks formalus ir deklaratyvus, o artimesnis ir jautrus. Mieli istorijos mokytojai, muziejininkai, besidomintys istorija, priartinkime signatarus prie mūsų krašto. Tardamas pirmąjį žodį, manau, kad Jūs prie to prisidėsite. Kad atsiskyrėlis iš Suvalkijos Jonas Basanavičius buvo vieną kartą Birštone, kad jis ne kartą buvo Prienuose, Išlauže, Veiveriuose, Balbieriškyje, galima lengvai nustatyti. O štai dėl Jiezno, Stakliškių, Užuguosčio – dar reikia tyrinėjimų
Vasario 16-osios akto signataras Antanas Smetona ir mūsų kraštas
Įsimintinas prezidento Antano Smetonos apsilankymas Prienuose, Birštone. Apie tai esu rašęs „Gyvenime“ (www.gyvenimas.eu/2018/04/20/lietuvos-valstybes-atkurimo-simtmeciui-apie-istorini-laika-kai-birstonas-lietuvos-kariskiais-zavejosi-birstono-karo-sanatorija-iii/). Tik dar kartą akcentuoju, kad tai įvyko ne 1937, o 1927 metais, ir apie tai valstybės oficiozas „Lietuva“ rašė 1927 m. birželio 13 d. nr. 131(2514) p. 1. Ypatingai išsamią informaciją pateikė „Karys“ (1927, nr. 24 (420). p. 1): „Pirmiausiai Respublikos prezidentą džiaugsmingai sutiko Prienai (Marijampolės apskričio). Kiek džiaugsmo, kiek pasitenkinimo matėsi prieniečių veiduose. Prie sutikimo vartų atėjo visų tautybių žmonės, gausingos Prienų organizacijos, kad pareikštų savo ištikimybę didžiajam Tautos vadui. Respublikos prezidentas, skubėdamas į Alytų, tik trumpai galėjo apsistoti Prienuose ir aplankęs maldos namus (katalikų, liuteronų ir žydų) ir mokyklas, išvyko į Alytų. Pakeliui į Alytų prisiėjo tai vienoje, tai kitoje vietoje sustoti: žmonės sužinoję, kad pro jų miestelius, kaimus pravažiuos prezidentas, pasistatė žalumynų vartus ir laukė. Taip pasitiko Birštonas ir dar kelios vietos. Čia prezidentą sveikino ūkininkai ir laukų darbininkai. Ties kiekvienais vartais Prezidentas sustojo pasveikinti žmonelius, priimti jų vaišes, dovanas ir pasišnekėti“. Prezidentas A. Smetona, kaip vyriausias ginkluotojų pajėgų vadas, dažnai važinėjo į karines pratybas Antrajame Kunigaikštienės Birutės ulonų pulke Alytuje ir Varėnos poligone. Plačiau žinomi tokie apsilankymai 1927, 1930, 1931, 1937 metais. Be mūsų pateiktų faktų, kitų apsilankymų mūsų krašto vietovėse prezidentui keliaujant į pratybas nepastebėta. Prezidentas su žmona Sofija dažniau keliaudavo į Nemajūnų kleboniją pas 1928–1933 metais klebonavusį kunigą Joną Galaunę. Kartais su jais atvažiuodavo ir J. Galaunės brolis, žinomas muziejininkas, menotyrininkas Paulius su žmona. Sofija Smetonienė ramioje aplinkoje Nemuno salose pažvejodavo, vyrai pasišnekėdavo apie politiką. Tą informaciją man pateikė prieš kelis metus jau anapilin iškeliavusi antroji Pauliaus Galaunės žmona Kazimiera Galaunienė. Visi esame girdėję Birštono senolių pasakojimus, kad Birštone vasaros metu lankydavosi ugningoji prezidentienė, kortavimo mėgėja ponia Sofija, vidaus reikalų ministro Stepono Rusteikos ir jo kolegų apsuptyje. Čia turima omenyje 1929–1934 m., kai Steponas Rusteika buvo vidaus reikalų ministru ministro pirmininko Juozo Tubelio vyriausybėje. Birštoną labai mylėjusiam ministrui likimas buvo negailestingas. Jį 1941 m. birželio 24 dieną bolševikai sušaudė Minsko kalėjime.
O kodėl prezidentas savo atostogas leido Palangos „Baltojoje viloje“, o ne Birštone? Tiesiog tuo metu buvo tokia nuostata apie poilsį Birštone: „Vasarodamas Birštone, nenoromis pasidarai paralelę tarp Birštono ir Palangos. Palangoje laisvai ošia jaunystės džiaugsmas ir sveikata. Birštone šlubčioja susikabinę nesveikata su senatve. Palanga ištiesusi rankas į saulę ir begalinę jūrą; Birštonas susikūprinęs pavėsyje prie šaltinių.
Palangoje yra kurhauzas su džazbanda; ir Birštone yra kurorto restoranas su džazbanda. Bet čia nėra tos ošiančios jaunystės, kuri viešpatauja Palangoje. Tiesa, vienas kitas bando prisiminti jaunas dienas ir užsimiršęs apsuka porą ratų, pasiramsčiuodamas lazda, ir negali suprasti, ar tai buvo tik jaunų dienų prisiminimas, ar sveikatos apsireiškimas – atsigaivinimas kurorte. Ir vėl dusliai gaudžia džazbandas ir vėl akyse kovoja noras su nedrąsa“ (L. Trumpickas. Birštono kurorte. „Lietuvos aidas“, 1933 m. rugpjūčio 1 d., nr. 171 (1843), p. 6).
Tenka girdėti tvirtinimus, kad Antano Smetonos šeima kartu su žinomais kariškiais dažnai lankydavosi prezidentienės brolio Tado Chodakausko valdomame nuosavame Daukšiagirės dvare. Bet juos reikėtų įvilkti į istorinės erdvės ir laiko mastelį: kas, kada ir kaip?
Patarčiau Prienų muziejininkams kreiptis į istorinę Lietuvos Respublikos Prezidentūrą Kaune. Ten dirba kompetetingų, patyrusių eruditų-istorikų komanda, užsiimanti plačiais prezidentų istorijos tyrinėjimais, dirbanti su daugybe istorijos šaltinių, leidžianti daugybę leidinių. Jie tikrai Jums padės. Kad neatsitiktų, kaip su Balbieriškiu. Garbūs Balbieriškio žmonės viename straipsnyje internete teigia, kad 1934 m. Balbieriškyje buvo Respublikos prezidentas – jis padėjęs pirmąją plytą statomai pradžios mokyklai (https://www.balbieriskis.prienai.lm.lt/index.php/apie-mus/mokyklos-istorija). Tai perskaitęs neabejojau, kad tokiu laiku buvo statoma mokykla. Tuo metu ir Išlaužo pradžios mokykla buvo pastatyta, ir Šilavoto valsčiaus pradžios mokyklos atsirado. Bet, kad prezidentas Antanas Smetona valstybiniame, o ne kokiame privačiame lygmenyje būtų buvęs Balbieriškyje, suabejojau, neteko girdėti. 1937 m., praėjus po tariamo įvykio 3 metams, žymus tarpukario žurnalistas Petras Akiras-Biržys, žymus Alytaus apskrities visuomenės veikėjas, o Kauno Radiofone dar žinomas Pupų Dėdės vardu, parašė ir išleido fundamentalų leidinį „Marijampolės apskritis, Kaunas, 1937“. Ten 156–171 puslapiuose nei apie Antano Smetonos lankymąsi Balbieriškyje, nei apie pirmąją plytą nerašoma. Kad mokykla buvo ir galėjo tuo metu būti pastatyta, neneigiu. Buvo pradžios mokyklų statymo bumas. Mielieji, nežinau, ar norėjote save sureikšminti, ar Balbieriškį. Visiems, kurie norite ramiai besiilsinčio Klivlende prezidento atminimą prilipinti ar istorinę tiesą iškraipyti, atminkite, jūs patys pastatote sau pinkles. Prezidentas buvo pirmasis žmogus, kiekvienas jo veiklos žingsnis buvo fiksuojamas. Tai juk lengva patikrinti. Peržiūrėjau tarpukario spaudą, oficiozinę, tautininkišką ir Marijampolės apskrities, taip pat „Savivaldybę“, kuri fiksavo net nedidelių tvorų statymus, ir ten garbaus prezidento neradau. Ir ko jam lėkti į tą retai tada kam žinomą bažnytkaimį (pradžios mokyklų dešimtys Lietuvoje buvo statoma – V. K. ), kada jis ruošėsi švęsti savo 60-metį. Jis atidengė Kaune ką tik pastatytus Aukštuosius Kūno kultūros rūmus.
Bėda, kad vyksta laipsniškas nesugebančių dirbti, ir ypač su šaltiniais, kitų žmonių minčių ir darbų pasisavinimas, nenurodant jokių nuorodų, pigus „žvejojimas“ internete ir jis priveda iki absurdo. Ir iškrypsta istorinės tiesos kelias. Neišmanėliai sako, kad turgus atsirado Prienuose tik prieš Antrąjį pasaulinį karą. Žurnalistai, negalėdami patikrinti tos medžiagos, ją visgi pateikia. Dar didesni žiopliai kelių kartų grandine nusirašo… O turgus Prienuose atsirado XIX a. pirmoje pusėje. Broliai ir seserys, atminkit, internetas užterštas. Išmanantys atsirinks, be nuovokos – paskęs. Jeigu patys nesugebame, vertinkime bent dirbančiųjų pastangas.
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas.
