Vasario 16-osios priešaušris (V). Daktaras Juozas Brundza – pabėgėlių gydytojas 1915 m.

Gelbėkit vaikus

Pabegeliai 2

1915 m. pirmosiomis sausio dienomis dėl vykstančio karo mūsų kraštą abiejose Nemuno pusėse užplūdo pabėgėliai. Gyveno jie labai nenormaliose sąlygose, paprastai po dangaus pastoge, miškuose, be šilto viralo, dažnai ir visai be valgio.

„Viskas sunaikinta, bet to negana. Kur priglausti nuvargusią žilą galvą seneliui? Kur dingti našlaičiams mažiems? Kur gauti duonelę tiems, kurie penėjo kitus? Jie išblyškę, suvargę, įdubusiomis akimis, vos išlaiką gyvybę, taip sunkiai išsaugotą, tarp tiekos karo baisenybių. Jie laukia mūsų pagalbos. Laukia jie tyliai. Negirdėti jų tylių maldavimų. Jie ryja savo ašaras. Prieš mus minia alkanų, vargu supančiotų žmonių. Padėkime jiems!“ („Lietuvos žinios“, 1915 m. vasario 15(28), nr.19, p.1).

Dar 1914 m. gruodį daugelis žymių Lietuvos kultūros ir inteligentijos atstovų sudarė Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti. Jai vadovavo žymus nacionalinio judėjimo veikėjas, Rusijos Dūmos deputatas Martynas Šernas, dirbo būsimieji signatarai: „Daktaras Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Steponas Kairys, Aleksandras Stulginskis, Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Jokūbas Šernas ir daugelis kitų visuomenės ir politikos veikėjų. Jie rūpinosi pabėgėlių maitinimu ir apgyvendinimu, jų gydymu, moksleivių mokymu“ (D-ras Martynas Yčas. Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais, II tomas, Kaunas, 1935, p.48-57).

Lietuvių draugija nukentejusiems remti

Karo nuostoliai iki pabėgėlių atvykimo

Kraštas jau ir taip buvo nukentėjęs nuo karo veiksmų 1914 m. pabaigoje. Buvo nukentėję šie Prienų apylinkių kaimai: Bačkininkai, Pakumpris, Skersabalis, Dūmiškiai, Pociūnai, Alksniakiemis, Ūta, Čiudiškiai, Strielčiai, Mačiūnai, Giniūnai, Važatkiemis. Pačiuose Prienuose nuostolių buvo padaryta už 20000 rublių, ypač daug paimta pašaro, bulvių, daržovių ir t.t. Kai kuriems ūkininkams žiemkenčius teko atsėti du kartus, nes pirmoji sėja buvo išmindžiota („Lietuvos žinios“, 1915 m. vasario 11(24) nr.17, p.2). Birštono apylinkėse labiausiai nukentėjo šios vietovės: Birštonas, Klimai, Kimbirauskai, Gojus, Paprienė, Ivoniškis, Škėvonys, Kernuvės, Naudžiūnai, Žemaitkiemis. Nemajūnų apylinkėse labai nukentėjo Vėžionių, Panemunio, Būdos, Gelažiūnų, Bučiūnų, Jundeliškių, Šilėnų, Nečiūnų, Tauliukų ir Vaitiškių kaimai, Nemajūnų miestelis. Jiezno miestelyje buvo išgrobta vartotojų kooperatyvo parduotuvė. Išplėšta taupomoji kasa, bet pinigų neįstengta paimti. Miestelis ir apylinkė labai nukentėję, ypač Nibriai, Pelekonys, Žideikonys, Slabada, Būda, Medeniškės, Verbyliškės (Ten pat, p.2-3).

Pakuonio valsčiaus nuostoliai siekė net 191 tūkstantį carinių rublių. Labiausiai nukentėjo Pakuonis, Kebliškiai, Dvyliškiai, Bačkininkėlių ir Patamulšio dvarai (Ten pat, p.1).

DSC08560

Pabėgėliai abiejose Nemuno pusėse

Nuo 1915 m. nuo sausio 8 iki 17 dienos draugijos narys dailininkas Antanas Žmuidzinavičius aplankė Rumbonis, Udriją, Balbieriškį, Igliauką, Prienus, Skriaudžius, Veiverius, Garliavą bei Alytų, Punią, Žiežmarius, Rumšiškes (Ten pat, p.57). Tose vietose buvo įsteigti draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti skyriai ir suteikta piniginė pagalba už 2200 rublių (Ten pat). „Viltis“ rašė, kad draugijos skyriai vasario 3 dieną buvo įsteigti ir Prienuose, Pakuonyje, Birštone, Stakliškėse ir kitur („Viltis“, 1915 m. vasario 5(18), nr.28(1269), p.2).

Vasario antroje pusėje Darsūniškyje, Žiežmariuose, Jiezne jau buvo surašyta virš 1200 pabėgėlių iš Suvalkijos („Lietuvos žinios“, 1915 m., kovo 4(17), nr.26, p.2). Apie pirmuosius pabėgėlius Jiezne buvo rašoma, kad jie labai stebėjosi kalvotomis vietovėmis, nesutvarkytais keliais. Suvalkiečiai nesuprato, kodėl Jiezno krašto žmonės taip vargingai gyvena ir nuolatos dėvi kaliošus. Bet labiausiai Suvalkijos lietuvius, kalbančius lietuviškai, nustebino Jiezno dvarininko bandymas su jais kalbėtis lenkiškai („Lietuvos žinios“, 1915 kovo 18(31), nr.32, p.3). „Visų ir vietos gyventojų, ir pabėgėlių pašnekos prasideda ir baigiasi žodžiu: „karas“. Maistas labai brangus ir daugelis paskutinius pinigus valgo, o yra nemažai jau iš namų be skatikų išbėgusių“ (Ten pat). Kovo pradžioje Stakliškių apylinkių ūkininkai priglaudė apie 150 pabėgėlių, pačiame Jiezne buvo 10 šeimų pabėgėlių, Jiezno apylinkėse apie 300 žmonių. Tiek Prienų, tiek Jiezno, Stakliškių apylinkių pabėgėliams buvo pradėtos dalinti pašalpos. Šiuo metu Jiezne, viename iš namų (matome jį 1920 m. perstatytą) pradėjo veikti arbatinė pabėgėliams („Lietuvos žinios“, 1915 m. kovo 20 (balandžio 2), nr.33, p.2).

Kovo viduryje Jiezne ir kitose apylinkėse pabėgėlių dar labiau padaugėjo. Kovo pradžioje pašalpa buvo suteikta 84 žmonėms, kovo 10 d. – 232, kovo 17 d. – 470 pabėgėlių. Pašalpa vienam žmogui siekė 15-30 kapeikų dienai. Pašalpos buvo išduodamos 1-3 savaičių laikotarpiui. Žmonės tai išvažiuodavo, tai parvykdavo, tikėdamiesi į gimtinę sugrįžti („Lietuvos žinios“, 1915 m. balandžio 8(21), nr.39, p.1).

Balandžio viduryje kaizerinė kariuomenė užėmė Marijampolę, tad Prienuose susitelkė daugybė Marijampolės ūkininkų, čia persikėlė dauguma Suvalkijos laikraščių („Lietuvos žinios“, 1915 m. balandžio 26 (gegužės 9 d.), nr.47, p.2). Dėl to ryškiai išaugo pabėgėlių kiekis abiejose Nemuno pusėse. Balandžio viduryje pabėgėlių banga pasiekė ir Pakuonį. 1915 m. balandžio 23 d., per Jurgines Pakuonyje buvo atidaryta arbatinė 328 pabėgėliams, buvo dalijamos pašalpos („Viltis“, 1915, nr.94(1335), p.2). Balbieriškyje tuo metu buvo 1000 pabėgėlių, buvo laukiama 5000, Prienuose – 3000, laukiama iki 10000 pabėgėlių („Lietuvos žinios“, 1915, nr.67, p.4).

Labai komplikavo pabėgėlių padėtį Prienuose ir apylinkėse tai, kad pabėgėliai atvyko su gyvulių bandomis: „Dėl vokiečių žengimo pirmyn, čion priplūdo daugybė pabėgėlių, iš kurių vieni gyvena miškuose, kiti pas vietinius gyventojus. Vieni jų lūkinėja, ar nenustums kiek vokiečių ir ar negalės ar negalės jie sugrįžti atgal. Sentikiai (nuo Suvalkų, Augustavo apylinkių – V. K.) tarp pabėgėlių ir vietinių toli gražu ne tokie, kokie turėtų būti: kartais netgi peštynių daeina. Didžiausias nesusipratimų šaltinis – tai ganyklos. Paupiais čia esama didelių, kartais užliejamų pievų po kelis šimtus ar tūkstančius margų (margas – 0,56 ha). Jos priguli daugeliui kaimų. Į tokias tai pievas ir sugena pabėgėliai savo skaitlingas bandas. Pievų savininkai, žinoma, priešinasi“ („Lietuvos ūkininkas“, 1915, nr.23, p.204).

Paaštrėjus pabėgėlių problemai Prienuose, buvo sudarytas miesto pagalbos pabėgėliams komitetas, kurį sudarė daktaras Juozas Brundza, Prienų vaistininkas Matulaitis ir advokatas Ciplijauskas („Lietuvos žinios“, 1915, nr.90, p.4). Jiezne pabėgėlių reikalus koordinavo kunigas P. Andziulis („Viltis“, 1915, nr.151(1392), p.1).

Daktaro Juozo Brundzos darbas Prienų apylinkėse 1915 m

Daktaras Juozas Brundza – pabėgėlių gydytojas

Daktarui Juozui Brundzai 1915 metų pirmieji septyneri mėnesiai buvo tokie įtempti gyvenime, kad jis juos visuomet atsimindavo. Jis vienu metu dirbo su ligoniais tiek Jiezne, tiek Prienuose, beveik neturėdamas laisvo laiko. Nuo balandžio vidurio Jiezne ir apylinkėse siautė dizenterija: „Jiezne taipogi išplitusi „kruvinoji“. Čia yra žmonių 2-3 dienas „sėdinčių be maisto“ („Lietuvos žinios“, 1915, nr.90, p.2). Per mėnesį daktaras suteikdavo pagalbą ne mažiau kaip 300 ligonių. Į Jiezno ligoninę iš Butrimonių ligoninės taip pat buvo vežami ligoniai, sergantys vidurių šiltine („Lietuvos žinios“, 1915, nr.57, p.2). Birželio pabaigoje daktarui Juozui Brundzai dar prisidėjo rūpesčio, nes Jiezne buvo įsteigta vaikų prieglauda vaikams nuo 2 iki 8 metų, kurie dažnai sirgdavo („Viltis“, 1915, nr.138(1379), p.3). 1915 m. birželio mėnesį draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti narys dailininkas Antanas Žmuidzinavičius pakartotinai aplankė Jiezną, Stakliškes, Butrimonis, Prienus, Birštoną, Nemajūnus. Tai, kad priekaištų dėl ligonių gydymo nebuvo padaryta, buvo didelis Juozo Brundzos darbo įvertinimas (D-ras Martynas Yčas. Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais, t.2, Kaunas, 1935, p.56-57).

Labai įtemptai Juozas Brundza dirbo ir Prienuose. Dėl to, kad 1915 m. gegužės 25 dieną buvo atidaryta ligoninė Balbieriškyje, nuo gegužės 28 dienos pasikeitė daktaro Juozo Brundzos aptarnaujama apylinkė. Ji apėmė Pagermonio, Klebiškio, Mikališkio, Balbieriškio valsčius (LVIA, f.770, ap.1, b.7, p. 68, p.73). Daktaras Juozas Brundza ne tik gydė vietinius žmones ir pabėgėlius, bet daug rūpinosi sanitarine vandens šulinių, kanalizacijos įrengimų tvarka, valgyklų, arbatinių darbu, Prienų turgaus sanitarine būkle (Ten pat, p.98). Jau gegužės mėnesį daugelyje Prienų apylinkių pradėjo siausti vidurių šiltinės epidemija. Kiekvieną penktadienį daktaras Juozas Brundza rašė ataskaitas Marijampolės apskrities viršininkui apie gydymo ir sanitarinę būklę gydymo apylinkėje (Ten pat, p.77).

Aplink aidėjo karo kanonados, susisiekti su ligoniais darėsi vis sunkiau ir 1915 m. liepos 13 dieną daktaras Juozas Brundza, saugodamas save ir šeimą, pasiprašė atleidžiamas iš pareigų Prienų gydymo apylinkėje. Vietoje jo buvo paskirtas kitas gydytojas, ant paskyrimo įsakymo užrašyta rezoliucija trukdo įskaityti pavardę (Ten pat, p.78).

Tuo pat metu Juozas Brundza nutraukė darbą ir Jiezne. Ne savo noru, bet daugiau carinės vadovybės verčiamas, jis, kaip specialistas gydytojas, turėjo trauktis į Rusijos gilumą. Kada 1915 m. rugpjūčio 19 dieną (savivaldybės tinklapyje pateikta klaidinga rugpjūčio 15 dienos data – V. K.) kaizerinė kariuomenė užėmė Prienus, o rugpjūčio 21 dieną – Jiezną, gydytojas Juozas Brundza su šeima jau buvo atvykęs į Maskvą. Gausi pabėgėlių armija tuo metu plūdo į Vilnių.

 

Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas

 

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti