Bronius Oškinis – žymus sklandytuvų konstruktorius ir sklandymo pradininkas Lietuvoje – gimė 1913 metų balandžio 15 dieną Šakių apskrityje, Barzdų kaime, Jono ir Agnieškos Oškinių šeimoje. 1920 metais šeima persikėlė į Kauną. Baigęs šešias pradinės mokyklos ir dvi „Aušros” gimnazijos klases, toliau karčias mokslo šaknis kirto Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje (ATM).
B. Oškinį visuomet domino aviacija. Jis buvo vienas iš 1931 metais gruodžio 13 dieną įkurto Kauno ATM aviacijos būrelio steigėjų. Baigęs aviacijos kursus, vadovavo sklandytuvų statybai ATM dirbtuvėse. Naudodamasis iš Lietuvos aeroklubo gautais vokiško mokomojo sklandytuvo RRG-23 „Zoegling“ brėžiniais iš esmės pakeitė jo konstrukciją, paruošė T-1 darbo brėžinius ir vadovavo jo statybai.
1932 m. rugpjūčio 15 dieną sklandytuvą T-1 pašventino kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Pažaislio smiltynuose sklandytuvą išbandžius karo lakūnui Gregorui Heidrikui, į orą pakilo ir pirmąjį skrydį atliko pats B. Oškinis. Šis sklandytuvas po Antrojo pasaulinio karo buvo vadintas BrO-1.
Pirmasis Lietuvoje 1932 metais įvykdė A klasės piloto normatyvus ir išlaikė A piloto egzaminą. 1933 metais su kitais sklandytojais dalyvavo ekspedicijoje Nidoje. Čia kuriant Lietuvos aeroklubo sklandymo mokyklą, B. Oškinis vadovavo savitos konstrukcijos angaro ir bendrabučio statyboms. Nidoje sklandytuvu T-1 įvykdė ir C klasės piloto normatyvus bei tapo pirmuoju sklandytoju C pilotu Lietuvoje. Tačiau jis niekuomet neatitrūko nuo savo pagrindinio pomėgio – sklandytuvų statybos.
1934 metų pavasarį buvo išbandytas naujas mokomasis sklandytuvas BrO-2 (T-2). Taip pat sukurti dar trys nauji lavinimosi sklandytuvai BrO-3: „Pūkas“, „Aras“ ir „Giriūnas“.
B. Oškinis mokėsi skraidyti IV-oje LAK lakūnų laidoje, talento nestokojąs ir gavęs stipendiją išmoko skraidyti lėktuvu ir savarankiškai skrido lėktuvu Š-18. Vėliau aspirantu įstojo į Karo aviacijos dirbtuves, tapo antrojo rango karo lakūnu. 1936 metais paskirtas Zoknių karo aviacijos dirbtuvių viršininko pavaduotoju, kiek vėliau tarnavo karo lakūnu 3-ioje eskadrilėje.
Dar vienas B. Oškinio sukurtas išskirtinis sklandytuvas BrO-3 „Rūta“, skirtas akrobatiniam sklandymui, buvo išbandytas 1937 metais. Tai buvo vienas pirmųjų tokių sklandytuvų Europoje. Tais pačiais metais, kartu su Jonu Pyragiu, pirmą kartą išėjo į tarptautinę areną, dalyvavo pasaulio sąskrydyje JAV, kur B. Oškinis skraidė LAK sklandytuvu „Biržietis“, o kolega J. Pyragius su BrO-5 „Rūta-II“.
Grįžus iš sąskrydžio, B. Oškiniui buvo paskirta karinė stipendija Berlyno aukštosios technikos mokykloje studijuoti lėktuvų statybos fakultete. Po mokslų, 1940 metais sugrįžus į Lietuvą, čia jau šeimininkavo Raudonoji Armija ir jis buvo paskirtas Dvidešimt devintojo teritorinio šaulių korpuso Tautinės aviacijos atskirosios eskadrilės remonto dirbtuvių inžinieriumi.
Karo metu studijavo Vytauto Didžiojo universiteto technologijos fakulteto elektrotechnikos skyriuje. Aviacijos dirbtuvėse Fredoje remontavo vokiečių bombonešius. 1944 metų rugsėjį buvo suimtas ir išvežtas į filtracinį Podolsko lagerį. Paleistas iš lagerio ir atvykęs į paskirtą kariuomenės dalinį, 1945 metų birželį demobilizuotas.
1947 metais sugrįžęs į Kauną dirbo akademinį darbą, skaitė paskaitas Vytauto Didžiojo universitete. Taip pat neapleido savo aistros ir toliau kūrė naujus sklandytuvus. 1949 metų rudenį išbandė pirmąjį pokario metais pastatytą sklandytuvą BrO-10 „Pūkas-III“, o 1953 metų vasarą pastatytas pradinio mokymo sklandytuvas BrO-11.
1956–1962 metais dirbo Kauno sklandymo stoties viršininku. Simferopolio, Kropotkino ir kitose aviacijos dirbtuvėse buvo pradėta B. Oškinio sklandytuvų serijinė gamyba. Buvo pagaminta apie 2000 sklandytuvų BrO-11, tuo metu tai buvo masiškiausias sklandytuvas pasaulyje.
Gyvenimo kelias B. Oškinį 1962–1969 metais nuvedė į Palangą, čia tuomet dirbo statybos valdybos darbų vykdytoju. B. Oškinis buvo pirmasis 1963 m. pradėjusio veikti Lietuvos dailės muziejaus ekspozicinio padalinio Palangos gintaro muziejaus vedėjas. Šias pareigas jis ėjo 1963–1967 metais.
1969 metais įkūrus Prienų eksperimentinę sportinės aviacijos gamyklą, Vytautas Pakarskas subūrė jaunų ir patyrusių inžinierių kolektyvą. Vienas iš jų buvo B. Oškinis. Dirbdamas konstruktoriumi ypatingą dėmesį skyrė kuriant sklandytuvus jaunimui. Juose įdiegė daug naujovių, panaudojo plyšinius sparnus, užsparnius ir eleronus. Jis sukūrė įvairių modifikacijų sklandytuvus ir taip atvėrė kelią į padanges daugybei jaunuolių. Dirdamas Prienuose jis prisidėjo prie gamyklos augimo ir garsinimo.
Eksperimentinė sportinės aviacijos gamykla gimusi Prienuose ir išaugusi Prienų rajone tapo vienintele sklandytuvų gamykla Baltijos šalyse. Ne vienoje tarptautinėje parodoje lietuviai yra pristatę savo gaminius ir sulaukę puikių įvertinimų garsino savo vardą pasaulyje.
Bronius Oškinis niekuomet nenustojo stebinęs savo pasiekimais ir rekordais. 1973 metais į orą pakilo pirmasis hidrosklandytuvas Lietuvoje BrO-17V „Antenėlė“, kiek vėliau buvo sukurti ir pradėjo sklandyti dviejų plyšių sparno hidrosklandytuvai ir trijų plyšių mažiausias sklandytuvas pasaulyje BrO-18 „Boružė“, lengviausias sklandytuvas pasaulyje BrO-20 „Pūkelis“, stikloplastinis sklandytuvas-skraidyklė BrO-22 „Rūtelė“ ir kiti jo kurti sklandytuvai. Iš viso jis sukonstravo 23 sklandytuvų tipus iš kurių 4 buvo gaminami serijomis.
1982 m. B. Oškinis projektavo, vadovavo ir pats daugiausiai darbavosi statydamas lėktuvų Albatros B.II ir WACO maketus Lietuvos kino studijos vaidybiniam filmui apie Darių ir Girėną. Jis kūrybinei grupei talkino ir filmavimo darbuose.
B. Oškinio nuopelnai plėtojant sklandymą įvertinti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jis buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Tarptautinės Aeronautikos Asociacijos. Jo vardu pavadinta Kėdainių vaikų aviacijos mokykla. Palangoje, jo garbei įamžinti, gatvei buvo suteiktas B. Oškinio vardas.
Žymaus sklandytojo, sklandytuvų konstruktoriaus, sklandymo pradininko gyvenimo kelias baigėsi 1985 metų balandžio 7 dieną Palangoje.
