2009 metais Prienų „Žiburio“ gimnazijos dešimtokas Žygimantas Gališanskis atsidūrė kryžkelėje – penkerių metų muzikinis maratonas Prienų meno mokykloje pas akordeono mokytoją Liną Bendoraitienę baigėsi ir reikėjo naujos aktyvios veiklos. Žygimantas prisipažino, jog mintyse rinkosi tarp plaukimo, irklavimo ir štangos. Ir kai irklavimas jau tapo prioritetu, žvilgsnis nukrypo į Birštoną, nes kurorte, jo manymu, buvo geresnės sąlygos sportuoti.
Tiesa, iki šio apsisprendimo dešimtokas akyse nebuvo matęs irklavimo valčių, todėl noras sužinoti, kaip jomis irti, tapo pirmąja priežastimi pradėti treniruotes. Bet iki valčių išbandymo dar praėjo nemažai laiko, nes jau buvo pasibaigęs vasaros sezonas.
Birštono SC treneris Vytautas Domarkas prisiminė, jog pas jį atėjęs vaikinukas nebuvo panašus į irkluotoją – nedidelis, be jokių išskirtinių duomenų. Bet treneris pabrėžė, jog jis nei vienam vaikinui neužtrenkė durų. Ir Žygimantas pradėjo lankyti treniruotes. Pasak V. Domarko, tokio užsispyrusio ir darbštaus vaikino dar nebuvo treniravęs, nes iš tiesų irkluotojai pradeda mokytis nuo 13-14 metų, o Žygimantui tuo metu jau buvo 16.
„Irklavime atsidavimas ir darbas – visų pirmiausiai, nes vien talento neužtenka. Turėjau įspūdingų duomenų auklėtinį Deividą Žitkų, kuris lenkė ir Rolandą Maščinską, bet jam pritrūkdavo noro sunkiai dirbti. Visiškai kitaip į treniruotes žiūrėjo ir dabar žiūri Žygimantas. Jau pirmasis jo išėjimas ant vandens dvivietėje valtyje kartu su Deividu Petraška parodė, jog jo norai viršija trenerio nurodymus“, – pasakojo V. Domarkas.
Pats irkluotojas prisiminė, jog praplaukė su daugiau patyrusiu Deividu ilgesnę distanciją, nei buvo nurodęs treneris, o ir pabandė irti kartu, nors turėjo tik išmokti laikyti balansą ir irti po vieną. „Valtį mėtydavo, baimė iškristi buvo, bet dar didesnis buvo noras pajusti greitį“, – šypsodamasis prisiminimais dalinosi Žygimantas.
Pirmosios varžybos ant vandens buvo rimtas išbandymas, nes reikėjo įveikti 10 km distanciją nuo Prienų tilto iki Birštono prieplaukos. Ž. Gališanskio partneris dvivietėje valtyje D. Petraška pasibaigus varžyboms pasakė, jog daugiau su Žygimantu kartu neirkluos, ne jam tada reikėjo irkluoti už du. Bet gyvenimas viską surikiavo kitaip – Deividas sportinės karjeros atsisakė, o Žygimantas ieško kelių įsitvirtinti tarp šalies irklavimo elito.
Paskutinė vieta Birštono pavasario maratone neišmušė jaunojo irkluotojo iš vėžių, ir jau Šiaulių regatoje, plaukęs vienvietėje, V. Domarko auklėtinis aplenkė ne vieną varžovą.
Toliau dar smagiau. „Gintarinių irklų“ regatoje Trakuose Žygimantą atsirinko į Pasaulio jaunių čempionatą ir ten jis buvo devintas. Ir treneris, ir pats irkluotojas teigė, jog galėjo užimti vietą ir pirmajame šešetuke, bet pritrūko sėkmės ir patirties.
Birštono SC irklavimo treneris V. Domarkas prisiminė ir vieną kuriozą, kai po treniruotės reikėjo Nemuno platybėse ieškoti auklėtinio: „Treniruotė ėjo į pabaigą. Su kateriu lydėjau Žygimantą, bet vėliau nutariau palydėti keturvietę, tad Ž. Gališanskis turėjo grįžti į bazę vienas, nes jo treniruotė ėjo į pabaigą. Bet pasibaigus keturvietės treniruotei, bazėje pasigedau vienvietės valties, todėl vėl sėdau į katerį ir pradėjau ieškoti Žygimanto. Žvejai patvirtino, jog matė valtį plaukančią link Verknės. Ten jį ir suradau. Tada jis per treniruotę nuplaukė 40 km“.
Prisimindamas šį atvejį Žygimantas tyliai nusijuokė ir pridūrė, jog tada buvo noras dar „pašlifuoti“ yrį ir patikrinti, kiek turi jėgų.
Baigęs gimnaziją Ž. Gališanskis nemetė irklavimo, o įstojęs į Kauno technologijos universitetą, Automatikos ir valdymo fakultetą, pradėjo lankyti treniruotes Kauno irklavimo mokykloje pas trenerį Antaną Levicką. Deja, bet dėl įvairių priežasčių prieniškis paliko šį trenerį ir 8 mėnesius treniravosi pas Vytautą Butkų, o nuo 2013 m. rugpjūčio dirba su treneriu Vaidu Vilkeliu.
Darbas ir aiškūs tikslai davė gerus rezultatus. 2013 m. Žygimantas vienviečių valčių rungtyje tarp jaunimo jau buvo antras Lietuvoje. Su keturviete dalyvavo universiadoje Kazanėje, kur su vaikinais buvo ketvirtas, o Pasaulio čempionate – aštuntas.
2014 m. žiemą koncepto varžybose pagerino savo asmeninį rekordą (2000 m, 5:58.9).
Žygimantas prisipažino, jog smagiausia jam plaukti vienvietėje valtyje, nors keturvietėje pajunti didesnio greičio smagumą.
Prieniškio darbštumas ir gerėjantys rezultatai buvo pastebėti ir jam buvo patikėta atstovauti Lietuvą Pasaulio jaunimo irklavimo čempionate. Prisimindamas finalinį plaukimą, Žygimantas sakė, jog po gan sėkmingo starto (buvo trečias), plaukė pastoviu ritmu, bet pastebėjo, jog mato tik vieną valtį ir suprato, jog kiti varžovai jau priekyje: „Plaukimas vyko pagal įprastą scenarijų – geras startas, nusiraminimas ir galingas finišas. Finišuoti pradėjau likus 750 metrams, paskutinėje 500 m atkarpoje parodžiau geriausią laiką ir iš penktosios vietos pakilau į trečiąją. Po finišo jėgų visiškai neturėjau, bet buvau laimingas“.
Deja, bet bronzos laimėtojui ilsėtis nebuvo kada, nes grįžęs į Lietuvą iškart turėjo skubėti į Europos universitetų žaidynes. Ir žaidynėse Žygimantas patvirtino savo aukštą lygį – iškovojo sidabrą. Tiesa, lietuviui reikėjo plaukti su nuomojama valtimi ir, kaip jis pats prisipažino, nuovargis po Pasaulio jaunimo čempionato jautėsi: „ Galėjau tapti čempionu, bet buvo per mažai laiko priprasti prie svetimos valties ir gal trūko keleto dienų poilsio po Italijos“.
Šie metai Ž. Gališanskiui paskutiniai, kai jis dar gali startuoti jaunimo varžybose, kitais jau laukia suaugusiųjų startai ir padidėjusi konkurencija.
Pasak Žygimanto, palankiai susiklosčius aplinkybėms dar šiemet yra galimybė sudalyvauti regatoje Lenkijoje keturviečių valčių klasėje. Taip pat laimėta atranka į Pasaulio studentų čempionatą Prancūzijoje (laukia patvirtinimo).
Pokalbio pabaigoje Žygimantas prisipažino, jog irklavimas – jo aistra, bet svarbus yra ir mokslas: „Skolų universitete neturiu. Šiemet prasidės paskutinis kursas, bet nesiruošiu sustoti ir stosiu į magistrantūrą“.
Sportininkas prasitarė, jog turi gerą užnugarį: „Tėvai visada palaikydavo mano sumanymus, o dabar palaiko ir draugė Emilija“.
Su Ž. Gališanskiu ir jo pirmuoju treneriu V. Domarku susitikome šalia Birštono irklavimo bazės. Sėdėdami ant suoliuko Nemuno pakrantėje apgailestavome, jog upių tėvo vaga siaurėja, užleisdama vietą salai, kurioje jau būriuojasi paukščiai, geltonuoja smėlis ir žaliuoja augmenija.
V. Domarkas pokalbio pabaigoje, trumpam susimąstęs, pasakė, jog kiekvienoje sporto šakoje svarbūs yra rezultatai, bet Ž. Gališanskio atvejis parodo, jog visiems turi būti suteikta galimybė atsiskleisti, o ne tik tiems, kurie atitinka įsivaizduojamus standartus.
Viktoras Arbačiauskas
