Žydų egzekucijos vieta Prienuose – viso krašto žydų žudynių vieta

Jeruzalėje, Jad Vašem memoriale holokausto aukoms atminti, yra iškalti Lietuvos miestų ir miestelių, kuriuose gyveno nacių ir jų vietinių talkininkų sunaikintos žydų bendruomenės, vardai. Akmens luite iškalti ir Prienų, Jiezno, Stakliškių, Balbieriškio, Veiverių, Pakuonio pavadinimai. Gerai, kad Prienuose pagerbsime nužudytuosius, nors, atrodo, kad čia tai atliksime paskutiniai Europoje.

Žydų žudynių vieta Prienuose ne tik simbolizuoja, bet ir atspindi žydų bendruomenės sunaikinimą visame krašte. Juk čia rugpjūčio 26 ar 27 dieną sunaikinta pagrindinė dalis Prienų, Balbieriškio, Stakliškių, dalis Jiezno ir kitų vietovių žydų. Būtų labai gražu, solidu ir prasminga, jeigu holokausto aukų pagerbime dalyvautų ir atstovai iš minimų vietovių. 45 Pakuonio žydai buvo atvežti į Garliavą ir sunaikinti Kaune. Pačius šių vietovių žmonių žudymo faktus liudija archyvinių dokumentų rinkinys „Masinės žudynės Lietuvoje 1941-1944“, d.2, V., 1973, p.86, p.164, p.176. Ilgainiui bus galima išsiaiškinti ir paskelbti bent nepilnas šių vietovių nužudytųjų pavardes. Šiandien mano simbolinis akmenukas nužudytiems žydams pagerbti yra naujai atrasti faktai.

Naujos nukankintų žydžių Prienuose pavardės

Prienuose buvo nužudytos šios žydės iš Gyvių kaimo:

1) Margauskienė Chiena, Borucho – 80 metų;

2) Margauskienė Ženė, Tobijo – 30 metų;

3) Nerodaitė Malkė, Maušos – 18 metų;

4) Achrapaitė Pesė, Jankelio – 15 metų;

5) Zilbermanienė Brainė, Chaimo – 65 metų;

6) Zilbermanaitė Nešė, Berelio – 16 metų;

7) Budrauskaitė Belė, Abraomo – 15 metų;

8) Budrauskaitė Gitė, Abraomo – 18 metų;

9) Mejersonaitė Soteka, Šliomos – 15 metų;

10) Mejersonienė Dora, Joselio – 42 metų;

11) Kacaitė Sara, Mejerio – 16 metų;

12) Fainbergaitė Chaja, Leibos – 26 metų;

13) Fainbergienė Rachilė, Vulfo – 63 metų;

14) Šmulsanaitė China, Fišelio – 29 metų;

15) Šachminė Zoldė, Leibos – 64 metų.

Prienuose buvo nukankintos šios žydų moterys iš Mauručių:

1) Rainytė Cilė, Abelio – 16 metų;

2) Rainienė Liza, Calelio – 49 metų;

3) Isifonaitė Nešė, Isako – 15 metų;

4) Isifonienė Itkė, Noselio – 45 metų;

5) Fridlenderienė Goldė, Jankelio – 45 metų.

Nužudytųjų moterų iš Skriaudžių pavardės:

1) Noselytė Cilė, Meilacho – 36 metų;

2) Noselytė Liza, Meilacho – 35 metų;

3) Noselienė Anna, Vulfo – 61 metų;

4) Legalienė Zlatė, Šepselio – 45 metų.

Iš Veiverių nužudymui buvo atvežtos trys sesės:

1) Diemantaitė Annita, Jokūbo – 25 metų;

2) Diemantaitė Lonė, Jokūbo – 26 metų;

3) Diemantaitė Mina, Jokūbo – 37 metų (LCVA, f.1361, ap.2, b. 673, p. 419).

Tikriausiai, šių moterų vyrai, tėvai buvo atvežti į Prienus kasti duobių anksčiau, o moterys suregistruotos kaip atvežtos iš Prienų apylinkių. Buvo nužudyta grožis ir jaunystė.

Apie „Birštono nesužydėjimą“

Kai Birštone dirbau muziejuje, vienas žmogelis man dažnai primindavo, kad labai gerai, jog Birštonas „nesužydėjo“, tai ir jokių žydų aukų pagerbimo čia nereikia ruošti. Apsimesdavau nesuprantąs, ką tas „išminčius“ kalba. Ar iš tiesų Birštonas toks sterilus ir neturi ryšio su holokaustu? Deja, ne, ir tai priminsime faktais:

1) Birštone prieš vermachto įžengimą gyveno tik dvi žydų Joselio ir Abraomo Cvekų šeimos. Jos buvo nužudytos Prienuose žudynių dieną;

2) jas išvedė nužudymui ir su daugeliu žydų Prienuose nužudė birštoniškis Juozas Gudelevičius. Už šį „žygdarbį“ jis buvo premijuotas nuolaida įsigyjant nužudytų Balbieriškio žydų turto. Įsigijo vieną didelį bufetą, 1 apvalų stalą, 1 spintą su stiklais, 8 oda aptrauktas kėdes, 1 komodą, 2 šviestuvus miegamajam ir 10 kg tabako (LCVA, f.1361, ap.1, b.480, p.36);

3) nuo 1941 m. lapkričio iki 1942 m. spalio Birštono policijos viršininku dirbo Butrimonių holokausto budelis Leonardas Kasperskis-Kasperiūnas, asmeniškai pats žudęs žydus, pasinaudodavęs jaunomis žydaitėmis, kad paskui atiduotų jas sušaudymui. Kai rudenį jis buvo perkeltas dirbti Birštono policijos viršininku, tai „vežėsi 14-15 didelių vežimų turto. Vietos gyventojai tai matydami sakė: „Važiuoja žydų karalius Kasperskis“ (Arūnas Bubnys. Holokaustas Alytaus apskrityje 1941 m. – „Genocidas ir rezistencija. 2012, nr.1(32), p.40). Birštone tie žydiški daiktai labai greit buvo realizuoti. Mat, name Žalgirio gatvėje, policijos būstinėje, kartu su 28-mečiu nuovados viršininku gyveno Senavaitis Pranas ir jo sesuo Senavaitytė Antanina, dirbę Birštono tiekimo punkte. „Prekės“ tarp Birštono gyventojų turėjo paklausą ir greit „ištirpo“ (LCVA, f.R-743, ap.9, b.410, p.81);

4) holokausto metu buvo nužudyti gydytojai Kabakeriai, Finkelštenaitė-Švarcienė ir kiti medikai, daug dėmesio skyrę kurorto pacientų gydymui;

5) holokausto metu buvo sunaikinti pagrindiniai kurorto klientai žydai, tiek gydymo, tiek poilsio metu įnešę svarias lėšas kurortui;

6) naciai holokauste sunaikino stambiuosius Kauno žydų pramonininkus ir prekybininkus, dalyvavusius kurorto atstatyme 1922-1928 metais. Tai kompanija „B. Rabinovičius ir įpėdiniai“, tiekę Birštonui geležį ir geležies dirbinius, cementą ir plytas, T. Šapiro įmonė, aprūpinusi skarda. A. Gutmanas pateikdavo elektrotechnikos produkciją, J. Šapoto – garinius siurblius. Iš S. Gurvičiaus buvo perkamos spintos, lovos ir kėdės, iš Langebeno ir Ko – mediena (LCVA, f.1622, ap.4, B.902, p.29-66). 1934-1937 m. kurorto rekonstrukcijos metu plytas Birštonui tiekė Jiezno verslininkas L. Markovičius (LCVA, f.1734, ap.1, b.240, p.7-66).

Taigi, holokaustas ir jo pasekmės palietė visą Lietuvą, tarp jų ir Birštoną. 1942 m. pavasarį iškilo problema dėl žydų žudymo palaikų dezinfekavimo, buvo pradėta valsčiuose ieškoti chlorkalkių. Jų tiesiog buvo stygius, nes jomis prekiavo žydai… Apie žydus buvo atsiminta jau 1941 m. pabaigoje – 1942 m. pradžioje: provincijoje nebuvo iš ko pasiskolinti pinigų…

Nužudytųjų veidai

Labai sunku surasti nužudytų žydų nuotraukas. Naciai ir jų talkininkai – pagalbinės policijos tarnautojai – jas stengėsi sunaikinti. Vis tik, jos – mūsų rankose. Dar ir dabar Jiezne užsimenama apie vargšą žydelį, kurį Strazdiškėse nužudė Petras Marčinskas-Prydas. Manau, kad šio žmogaus nuotrauką būsiu suradęs. Tai 1910 m. gimęs Jiezno mėsininkas Mauša Markovičius. Jis buvo neturtingas, nes po tėvo mirties jam liko 1100 litų vertės medinis namelis, į kurį pretendavo net 7 palikuonys (LCVA, f.974, ap.7, p.12). Jis sunkiai sirgo širdies ir plaučių ligomis, tad prašė valsčiaus pareigūnų kaip beturčiui leisti išvykti į Estiją – Valgos kurortinę vietovę. Taip pat prašė ir jam bei lydinčiai seserei Civei Markovičaitei (LCVA, f.391, ap.7, b.1080, l.2) išduoti nemokamus kelionės bilietus. Tas jų prašymas buvo patenkintas (Ten pat, p.8). 1934 m. liepos mėnesį jie išvyko ir po kelių mėnesių sugrįžo. Abu sudegė baisioje holokausto ugnyje, bet dokumentai liko. Jie – simbolinis rekviem nužudytiems Jiezno žydams. Žinomas žurnalistas, visuomenės veikėjas, mokslininkas Vilius Kavaliauskas yra pastebėjęs, kad Lietuvos žydų netektį juntame ir dabar. Neturime savyje to verslumo, atkaklumo ir vidinės inteligencijos, kurių visuomet galėjome mokytis iš jų. Privalome išsiugdyti toleranciją ir pagarbą žuvusiems tarpukario Lietuvos respublikos piliečiams – žydams. Ypač čia, Prienuose, ir visame mūsų krašte, kur mes, gojai, niekada neišsiversdavome be žydų…

Istorikas Vytautas Kuzmickas