Visus, atėjusius į Balbieriškio pagrindinę mokyklą, pasitinkanti ant lango stiklo sukurta kompozicija nuteikia pakiliai. Tai tarsi įžanga didelės šventės, kuri kiekvieno lietuvio širdyje kelia labai sudėtingus jausmus. Šiandien pynėme žydintį vainiką Lietuvai, švenčiančiai modernios valstybės 100 metų jubiliejų.
Valstybė – tai mes, maži ir dideli, smalsūs, grojantys, dainuojantys, šokantys, besidomintys istorija. Vainiką Lietuvai pradėjome pinti sugiedodami valstybės himną. Būrys pradinukų labai sklandžiai pagrojo dūdelėmis. Dūdeles keitė daina apie mažą žemės grumstelį.
Lietuva – akmuo prie slenksčio seno / Lietuva – ugnis, kurią kūrenam.
Šie žodžiai, suskambėję iš vyresnių klasių mokinių lūpų, tarsi kalba – mes čia buvome, esame ir būsime. Bet kad taip būtų, turime žinoti, kas mes tokie esame.
Labai įtaigus ir kiekvienam suprantamas močiutės ir anūkėlės dialogas apie Lietuvos istoriją mums primena, kad žmonės mūsų teritorijoje apsigyveno XI tūkstantmetyje iki Kristaus. O kai ,,gimtoji žemė sodais pražydo“, – šiandien, švęsdami savo valstybės šventę, tvirtai tikime, kad ant savo delnų Lietuvą mes tikrai išlaikysime.
Tuo turi patikėti, žiūrėdamas į besisukančius ratelyje šokėjus, į dainuojantį chorą, į pradinukų ir jų tėvelių nupintą ir mokyklos direktoriui padovanotą trispalvę juostą.
Istorijos mokytojos Jolitos Staselienės žodžiai apie Lietuvą tarsi pabaigia pinti žydintį vainiką, skirtą mūsų valstybės didžiajai šventei.
Graži šventė. Apsidairai ir pagalvoji – kaip gerai, kad virš galvos taikus dangus, kad mes galime kalbėti gimtąja kalba, kad galime puoselėti savas tradicijas, kad galime laisvi gyventi savo šalyje.
Direktorius išsakė mūsų visų viltį:
- Tikime, kad mūsų šalis gyvuos ir klestės.
Mokytoja Irena Liutkevičienė
