Yra žvilgsnių, kurie šildo labiau nei saulėtas rytas. Yra žvilgsnių, kuriuose telpa visas pasaulis – pilnas rūpesčio, meilės, saugumo. Tačiau yra ir tokių, kuriuose glūdi tyla, laukimas ir klausimas.
Tėvų globos netekusių vaikų akys kalba. Apie netektį, apie ilgesį, apie nepažintą meilę. Jų žvilgsniuose dažnai slypi daugiau, nei galime ištarti – ten gimsta svajonės, tylūs prašymai būti pamatytiems, apkabintiems, suprastiems.
Kartais užtenka vieno nuoširdaus žvilgsnio, kad kažkieno gyvenimas pasikeistų. Kad viltis sugrįžtų. Kad širdyje užsidegtų šviesa. Kviečiame sustoti. Įsižiūrėti. Įžvelgti.
Galbūt tavo žvilgsnis – tai, ko šiuo metu labiausiai reikia vienam žmogui.
Tam, kuris laukia ne stebuklo, o tiesiog – žmogaus.
Nes kiekvienas vaikas nusipelno akių, tokių – kurios jį matytų.
Pažvelkite į savo vaikus. Ir nepamirškite, kad Lietuvoje yra vaikų, kuriems reikia Jūsų akių.
Net 865 vaikai, kurių amžius – daugiau nei 10 metų, vis dar auga šeiminiuose namuose.
Ką kiekvienas galime padaryti, kad šių vaikų akys būtų pamatytos?
