Nemajūnai šiemet švenčia pradėtos ir neįgyvendintos svajonės gauti savivaldos teises ir herbą 220-ąsias metines. Herbą ir dabar galime išvysti Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje. Vincentas Bartoševičius Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos Ketverių metų seimui (1788-1792) pasiūlė šį herbo variantą: „Dangiškos spalvos fone šventasis Kazimieras dešinėje laiko krucifiksą, kairėje –baltą leliją – taikos simbolį. Herbo apačioje, žaliame fone – trys banguojančios linijos, simbolizavo per miškingą kraštą tekantį Nemuną“. Deja, lemtingos, labai nepalankios istorinės aplinkybės: Rusijos kariuomenės viešpatavimas Lietuvoje, Targovicos konfederacija, 1794 m. sukilimas prieš carizmą, nedavė nė kiek laiko paskutiniajam Respublikos karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui suteikti šią privilegiją.
Nemajūnų istorija daugiaspektrė ir savita – tai 1831 ir 1864 m. sukilimai, daugiatautės bendruomenės: lietuviai, lenkai, totoriai, žydai, vokiečiai. Tai amžių eigoje žemdirbyste, žvejyba, sielių plukdymu, amatais, smulkia prekyba vertęsi darbštūs Nemajūnų žmonės. Miestelyje 19 a. antroje pusėje – carinės Rusijos pasienio ir muitinės postas, tuo pačiu nemažas pasienio kontrabandos mazgas. Tai kermošiai ir ubagų „linksmybės“. Tai didžiosios šio krašto asmenybės: Bartoševičiai, kunigai Pranciškus Kazlauskas ir Anzelmas Nonevičius, gydytojas Jonas Sabaliauskas, veterinarijos gydytojas E. Nonevičius. Tai dvi buvusios bažnyčios, buvusi sinagoga, parapijinė ir daraktorinė mokyklos, žydų mokykla. Tai garlaivių prieplauka, lentpjūvė, vilnų karšykla. O vėlesniu laikotarpiu – ir vandens matavimo stotis.
Labai svarbų vaidmenį Nemajūnų istorijoje atliko Kristina Ragožiūtė – Kačanauskienė (Krystyna z Ragocz-Koczanowska). Ji valdžiusi nemažas Paverknių žemes, būdama šių žemių seniūne, 1786 m. ji, kaip fundatorė, pastatė pirmąją Nemajūnų medinę bažnyčią, skirdama tam 20000 Lenkijos auksinų. 1790 m. ji mirė. Kas toliau rūpinsis Nemajūnų bažnyčia? 18 amžiaus paleografiniai raštai į tai atsako.
Kreipimasis į LDK Vyriausiąjį Tribunolą
LDK Vyriausiojo Tribunolo tvirtinamuose aktuose rašoma: „1790 m. lapkričio 22 d. į mus, Vyriausiojo LDK Tribunolo Jo karališkos malonybės mieste, teisėjus kreipėsi kaip patronas (dvasininkijos reikalų – V. K.) ponas Jonas Stanislovas Ostrovskis, Smolensko tiltininkas, perteikdamas šiuos kunigų Ružyckio ir Dolnaro išsakytus žodžius. „Siūlyti pakeisti 1790 m. sausio 15 d. Vilniaus vyskupijos sprendimą Trakų dekanatui tokiu įpareigojimu pranešant Ignui Dolnarui, Trakų dekanui ir Smolensko klebonui, kad visa Nemajūnų 15000 Lenkijos auksinų Paverknių seniūnės Kristinos iš Ragožių Kačanauskienės testamentu surašyta bažnyčios fundacija nustatyta ir perkelta ponui Sopockai, brigados poručikui, Kašonių dvaro savininkui“ (LVIA, f.9, ap.1, b.19, p.67). Tai, kad šiuo raštu Sopocka tapo atsakingu už Nemajūnų bažnyčios rėmimą ir išlaikymą iš Kašonių dvaro turtų, dar kartą liudija ir regioninį istorijos proceso pobūdį. (Ten pat). Kauno pavieto komisija nutarė, kad septyni procentai nuo nustatytos fundacijos sumos turi būti skiriama dviejų mišių per savaitę laikymui.
Lietuvą įjungus į carinę Rusijos imperiją, palaipsniui neliko besikeičiančių bažnyčios rėmėjų. Po 60 metų bažnyčia atrodė apgailėtinai. Reikėjo ją statyti iš naujo.
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
