Prieš kelerius metus ankstyvas pavasaris būdavo pažymimas dieną naktį degančiomis pievomis – šitaip būdavo susidorojama su pernykšte žole, trukdančia augti naujajai. Bevažiuojant keliu kiek akys užmatydavo driekdavosi juodi degėsių plotai, o per televiziją, radiją ir spaudą nuolat būdavo pasakojama apie sudegusius namus, ūkinius pastatus, užsiliepsnojusius miškus ir žuvusius arba nukentėjusius žmones. Panašu, jog šis kadaise buvęs masinis reiškinys jau tampa atgyvena.
Prienų PGT Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininkas Darius Giraitis pasakoja, jog šiemet užfiksuota apie 20 žolės deginimo atvejų, kuriuose teko dirbti ugniagesiams. Tokio pobūdžio gaisrų išties mažėja, o tam turi įtakos ne tik išaugęs žmonių sąmoningumas, bet ir prevencinė priešgaisrinė veikla – įtaigi informacija, reidai, seniūnų ir seniūnaičių aktyvus bendradarbiavimas su PGT pareigūnais, aplinkosaugos specialistais. Žinoma, ne paskutinis vaidmuo tenka ir baudoms, gresiančioms už žalą gamtai, deginant pernykštę žolę, bei išmokų iš NMA panaikinimas. Be to, pasak D. Giraičio, žmonės ėmė labiau saugoti savo turtą, nes ne vieną įbaugino link namų artėjančios liepsnos, kurias sutramdyti kartais vos įstengia ir ugniagesiai. Jų atvykimas į gaisravietę vis dėlto atsieina nemažai, nors žolė ir gesinama ne vandeniu, o tam tikrais įtaisais – galingos mašinos „ryja“ daug degalų, kurių labiau prisireiktų, vykstant gesinti pavojingus, žmonių saugumui ir gyvybei grasinančius gaisrus.
Daugiausiai žolės deginimo atvejų, kaip sakė D. Giraitis, užfiksuota didžiausiose rajono seniūnijose – Veiveriuose, Jiezne ir Stakliškėse. Tačiau ir šių seniūnijų seniūnai džiaugiasi, kad tokie gaisrai jau tik pavieniai atvejai. Tiesa, šiemet pavasarį Stakliškių seniūnijos Pieštuvėnų kaime dėl žolės deginimo kilęs gaisras vos nenusinešė trijų žmonių gyvybių – neįgalią moterį ir neblaivius sugyventinius išgelbėjo į pagalbą atskubėjęs jaunas vaikinas, tačiau gyvenamasis namas sudegė visiškai. Pasak seniūno Gintauto Kaminsko, dar keli gaisrai dėl žolės deginimo kilo prie Guostos ežero, Krūsnėkų ir Alšininkų kaimuose. Vis dėlto, galima pastebėti, kad, palyginus su ankstesniais metais, šie keli atvejai yra išties didelė pažanga, kuriai įtakos galėjo turėti ir pasikeitęs kaimo žmonių gyvenimo būdas, kai žemė jau geriau prižiūrima, daugiau naudojama, kai ji reikalinga ne tik išmokoms gauti, bet ir žemės ūkio veiklai vystyti.
