V. Kavaliauskas pasakojo, kaip buvo renkami atsiminimai, kokie buvo reikalavimai. Pasak knygos sudarytojo, pasiūlymas parašyti atsiminimus buvo išsiųstas 400 amžininkų, parašė 146. Ir tik dviejų nebuvo išspausdinti. Jų autoriai turėjo laikytis vieno reikalavimo – pateikiami faktai iki šiol neturėjo būti žinomi plačiai visuomenei.
Parašyti atsiminimus apie A. Brazauską buvo pasiūlyta ir R. Paksui, G. Vagnoriui, M. Burokevičiui, tačiau jie nesiryžo pasidalinti savo mintimis, nes buvo įsitikinę, jog jos nebus išspausdintos.
Susitikimas, į kurį susirinko ne itin daug prieniškių, praėjo labai jaukiai ir turiningai.
Esu įsitikinęs, jog apie susitikimus su A. Brazausku gali papasakoti labai daug žmonių. Tarp jų ir aš. Pirmą kartą su pirmuoju po nepriklausomybės atkūrimo šalies prezidentu susitikau Tarybų Sąjungos laikais, kai jis dar dirbo už pramonę atsakingu LKP CK sekretoriumi. Tuo metu buvau vienos gamyklos komjaunimo komiteto sekretoriumi ir kartu su įmonės vadovais buvau pakviestas į pasitarimą, kurį vedė A. Brazauskas. Iš to susitikimo atmintyje įstrigo vienas įdomus faktas, kuris man, tada jaunam žmogui, turėjo didelės įtakos tolimesnei veiklai.
A.Brazauskas paklausė auditorijos, ar daug salėje yra partinių ir komjaunimo sekretorių, ir išgirdęs, jog yra nemažai, pasakė, jog dabar turėsime pamiršti, jog jais esame, nes kalbėsime ne apie partinius, o gamybinius reikalus, kurie labai svarbūs, kuriant šalies žmonių gerovę.
Pirmasis susitikimas su būsimuoju nepriklausomos šalies prezidentu paliko didžiulį įspūdį, ir aš supratau, jog žmonės ir santykiai tarp jų yra visko pagrindas, o ne priklausomybė vienai ar kitai politinei ar ideologinei grupei.
Be jokios abejonės, A. Brazauskas, kaip ir bet kuris žmogus, retkarčiais klydo, tačiau plačiąja prasme jis buvo savo šalies patriotas, nes, užimdamas bet kokias pareigas, galvojo apie Lietuvos gerovę.
Vidmantas Venclovas
