kvitrina.com
Kasmet žiemos pradžioje ypač dažnas tampa posakis „Kelininkus žiema užklupo nepasiruošusius“. Teisybės grūdelis tame yra, tačiau tai, kad labai stengiamasi kuo greičiau panaikinti plikledžio, pūgos, snygio padarinius, negalime nuneigti. Ir galinga technika, ir druska su smėliu netaupomi, kaip ir kelių tarnybose dirbančių žmonių laikas. O vis dėlto…
Tikriausiai ne vienas atokesnės kaimo vietovės gyventojas kraipo galvą nustebęs, kai išgirsta žinių laidose, kad miestiečiai keikia nenuvalytus kiemus ir šaligatvius. „Argi čia problema?“ ‒ nustebtų Stakliškių, Jiezno ar kitos seniūnijos pakraščio gyventojas. Gal išeitų koks miestietis kaimo keleliu pasivaikščioti? Tiesa, seniūnijos kelius tikrai sąžiningai prižiūri konkursus laimėję ūkininkai, o va rajoniniai keliai – jau Dievo malonėje. Ar slidu, ar pūga, reikia kaimo žmogui važiuoti į darbą, pas gydytojus, vaikams – į mokyklą. Tikras stebuklas, kad išvengiama labai skaudžių avarijų. Išmaišyti grioviai, skersos į kalnelius kylančios mašinos – pilka kasdienybė, ypač šios žiemos pradžioje. Šiurpsta tėvai leisdami vaikus į mokyklą, juk grynu ledu juos veža mokykliniai ir maršrutiniai autobusai. Nenuostabu, kai, pavyzdžiui, į Medžionis važinėjančio autobuso vairuotojas, kaip pasakojama, pareiškia, kad jau popiet tai jis nevažiuos, jei kelio nepabers. Jį puikiai galima suprasti, tik kuo dėti keleiviai, kuriems šis ultimatumas pareiškiamas?
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šiemet stebuklų Stakliškių krašte būta. Neapsikentę žmonės paskambino VĮ „Kauno regiono keliai“ Prienų kelių tarnybos vadovui Dariui Šliumerui, kuris, kaip sakė Medžionių gyventojai, labai maloniai kalbėjo ir pažadėjo paberti kelius. Taip ir padaryta, ir ne vieną kartą, tad bent jau pavojingiausiose kelio Stakliškės – Medžionys vietose jau pakenčiamesnės sąlygos.
Bet kodėl reikia skambinti ir prašyti to, kas, regis, ir taip turėtų būti privaloma? Žiemos rajone tikrai nėra tokios atšiaurios, kad kelių priežiūros technika nesuspėtų dirbti svarbiausiuose kelių ruožuose. O ir žmonių gyvybė bei sveikata turėtų būti vienodai brangi tiek mieste, tiek kaime. Bet prioritetai, matyt, sudėlioti kitaip, todėl kaimo žmogus ir turi važinėti ledu ir būti dėkingas už retkarčiais pabarstomą kelią.
