O tautos Dvasia sparnus ištiesia
Lyg ošimą tolimų dainų
Ir, giedodama heroiškąją giesmę,
Kyla iš liepsnos ir pelenų.
Kazys Bradūnas
Vasario mėnesį Birštono viešojoje bibliotekoje eksponuojama literatūros paroda „Kazio Bradūno Lietuva“. Parodą skiriame 99-osioms Lietuvos Valstybės atkūrimo metinėms bei poeto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kazio Bradūno (1917–2009) šimtmečiui. Gilų ir tvirtą poeto žodį Vasario 16-ąją priimame kaip dovaną didžios šventės proga. Per gyvenimą ėjęs su Martyno Mažvydo ir Kristijono Donelaičio šviesa, Bradūnas visur ir visada rašė Lietuvai – Tėvynės žemei ir dangui, jos pilkapiams ir gimtajai kalbai.
2017-aisiais – Kazio Bradūno metais – esame raginami prisiminti ir sutvarkyti Lietuvos piliakalnius, didžiuotis savo tautiniu kostiumu ir didesnį dėmesį skirti lietuvių kalbos kultūrai. Poetui Bradūnui visa tai labai rūpėjo, apie tai jis nuolat rašė.
Kazys Bradūnas, „žemininkas“, vienas žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių poetų, gimė 1917 m. vasario 11-ąją Vilkaviškio rajone, Kiršų kaime.
Baigęs Vilkaviškio gimnaziją, Kauno ir Vilniaus universitetuose studijavo lituanistiką. 1944 m. iš Lietuvos pasitraukė į Vokietiją, nuo 1949 m. poetas gyveno JAV, Baltimorėje, Čikagoje. Iš pradžių , kaip ir dauguma emigrantų, dirbo įvairius darbus, vėliau redagavo „Literatūros lankus“, „Aidus“, „Draugo“ kultūrinį priedą, V. Mačernio „Poeziją“, kritikos leidinį „Lietuvių literatūra svetur, 1945 – 1967″, „Lietuvių egzodo literatūrą 1940 – 1990″.
1995 metais kartu su žmona Kazimiera, tebekalbėdamas gimtąja savo tarme, poetas grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje, pasiilgtame jaunystės mieste. Mirė 2009 m. vasario 9 d.
Pirmąją poezijos rinktinę „Pėdos arimuos“ Bradūnas išleido 1944-aisiais Kaune, kelios jo knygos išėjo Vokietijoje, daugiau kaip dešimt – Čikagoje.
Lietuvos skaitytojams poeto kūryba tapo prieinama ir žinoma, atgavus Nepriklausomybę. Nuo 1990-ųjų išleistos Kazio Bradūno knygas: „Įaugom Nemuno upyne“ (1990 m,), „Prie vieno stalo“ (1990 m.), „Duona ir druska“ (1992 m.), „Lietuviškoji trilogija“ (1994 m.), „Iš grumsto ir iš dvasios“, (1994 m), „Apie žemę ir dangų“ (1997 m.), „Sutelktinė“ (šiame dvitomyje sudėti ir emigracijoje parašyti eilėraščiai) (2001 m.), „Paberti grūdai“ (2006 m.). Iškalbingi rinktinių pavadinimai.
Parengus Kaziui Bradūnui skirtą parodą, išgirdau klausimą: kaip jis susijęs, ir ar susijęs su Birštonu? Atsakiau, jog poetas, sakantis „kad žemę taip svaiginančiai myliu“, „dar noriu girdėti, kaip skamba mano gimtoji kalba“ ir jaučiantis Donelaičio ranką ant savo peties – ne vien Vilkaviškio ar Vilniaus, jis – Lietuvos, mūsų visų.
Birštone prie Bradūno sugrįšime ir minėdami „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ 45-metį. 1981-aisiais Čikagoje išleistame poezijos rinkinyje „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio“ poetas panaudojo šio pogrindinio, sovietmečiu drausto, mūsų krašto žmonių platinto, leidinio ištraukas.
Telydi Kazio Bradūno žodis visus 2017-uosius – Lietuvių kalbos kultūros, Piliakalnių, Tautinio kostiumo – metus! O kai gražiai pasipuošę ant šventųjų kalnų senąsias savo dainas dainuosime ir protėvių atminimui ugnį uždegsime, šypsosis poetas: jis juk ne kartą sakė, kad išėjusieji yra su mumis.
Genovaitė Mačiūtė
Birštono viešosios bibliotekos bibliografė
