Vilija Čiapaitė
Sekmadienį po Sumos į Birštono sakralinį muziejų rinkosi menininkai, kraštiečiai ir žmonės, kuriems menas – tai tiltas, jungiantis juos su tikėjimu. Paroda – tai tarsi pokalbis su Dievu, kurio buvimą jaučiame kiekviename žingsnyje. Tai ypač junta meno žmonės, kurių laki vaizduotė ir jautri siela leidžia savo mintis ir jausmus realizuoti drobėje, medyje, popieriaus lakšte.
Vos įžengus į muziejų visus pasitiko būrys Dievo bičiulius vaizduojančių skulptūrų. Tai kasdienybėje buvę Dievo žmonėmis šventieji: Kazimieras, Cecilija, Agota, Agnietė, Rokas, Ona, Marija, Pranciškus.
Prieš parodos atidarymą visus sukvietė gitara ir daina. Nerealiai šaunu, kad susiburti draugėn bendram tikslui skatino Inesos Sėmenaitės – Rutkauskienės daina „Aleliuja”, kuriai ji pati pritarė gitara. Ir buvo tai tarsi bendra malda, kurią visi kartu giedojo. Jausmas nenusakomas! Kai kuriems buvo toks malonus pojūtis, kad šiurpuliukai bėgiojo nugara. Jausmas, kurį tuo momentu teko pajusti, įsimins ilgam.
Parodos atidarymo metu kalbėjusi dr. Roma Zajančkauskienė, Birštono muziejaus struktūrinio padalinio vadovė, supažindino su paroda ir jos ištakomis. Ji sakė: „Religinio meno parodų ištakos siekia Lietuvos tarpukarį, tiksliau 1935-1940 m. Katalikai intelektualai įkūrė Kauno seminarijos patalpose Bažnytinio meno muziejų ir ėmė rengti parodas. Tradicija atgaivinta 1994 m. Nuo 2002 m. parodos rengimo estafetė Birštone. 22 metai tradicija tęsiama. Į kvietimą parodyti savo darbus atsiliepė keturiasdešimt du dailininkai. Kalbant apie skaičius, tapyba šiose parodose dominuoja. Eksponuojami 27 tapybos darbai, 10 tekstilės kūrinių, 11 medžio skulptūrų, 5 ikonos, po 3 keramikos ir juvelyrikos darbus. Ši paroda ragina diskutuoti apie katalikiškojo, religinio ir sakralaus meno santykį. Svarstykime, kokią misiją turi religinio meno kūrėjai ir kokią vėliavą jie neša dabar”.
Tačiau vaikščiojant ir žvelgiant į ekspozicijas, susidarė įspūdis, jog kiekvienas darbas tarsi spinduliuoja meile, dvasingumu ir nenusakomu pojūčiu, kuris kaskart priėjus vertė pamatyti vis kitas detales, susivokti laiko ir gyvenimo sumaištyje. Čia matei ženklus, kurie turi savitą ženklinimą, ikonas, kurių buvimas privertė atidžiau įžvelgti, pamatyti smulkmenas, drobėje sustabdytas tikėjimo angelais akimirkas, verčiančias susimąstyti, jog jie tikrai yra, tikrai mus globoja. Dievo akys, klaidžiojančios nuo vieno prie kito, vertė susimąstyti, kad tikėjimas yra mūsų gija su Pasauliu.
Pagarba menui ir jo kūrėjams sujungė visus į vienumą. Parodoje nesijautė besiblaškančių darbų, tarsi ieškančių sau vietos. Jie buvo ten, kur ir turėjo būti, nes skirtingų autorių skirtingi darbai suėjo į viena, susijungė ir atsidavė mums, kad galėtume pajusti katalikų dailininkų religinio meno parodos GLORIA DEO subtilybes ir dvasinius potėpius. Juk ne veltui sakoma, jog menininkai yra Dievo pamylėti žmonės, kurių gyvenimas susijęs su dvasiniu pasauliu ir tikėjimu į Dievą.
