Mūsų krašto pasididžiavimas – gydytojas, rašytojas, vienas įžvalgiausių savo laikmečio memuaristų Stanislovas Moravskis įkvėpė jau XVI-uosius skaitymus, kuriuose stebėjomės ir gėrėjomės XIX a. aprangos papročiais.
Juos pradėjęs architektūrologas, architektas, architektūros paveldo ekspertas dr. Marius Daraškevičius įžengė į sceną pasipuošęs XIX a. bajoro kostiumu, kurį atkūrė (projektavo, rinko detales, rekonstravo), pasitelkęs Lietuvos istorijos instituto mokslininkę Rūtą Gudzevičiūtę. Ištaigingas bajoriškas kostiumas prikaustė žiūrovų dėmesį, o dr. M. Daraškevičiaus pasakojimas apie kiekvieną kostiumo dalį kėlė dar didesnį smalsumą ir didžiavimosi savo kraštu jausmą.
Pasirodo, mūsų bajoriško kostiumo šaknys – rytų kultūra. Kaip ir ten, mūsų bajorai puošėsi garnio plunksnomis, kurias tvirtino segėmis, o štai žipono – ilgo, susagstomo viršutinio drabužio – ilgis priklausė nuo užimamos padėties: kuo ilgesnis, tuo ponas turtingesnis. Kadangi bajoriško kostiumo kilmė yra azijietiška, tai ir marškinių apykaklė buvo stati, aukšta, o paskutinė saga – būtinai deimantas. Privalomas kostiumo atributas – karabelė, lenktas kardas, kurį galima aptikti vaizduojamą ne vieno miesto herbe. Kontušas, rūbas, velkamas ant žipono, paplito XVII a. pabaigoje ir visą XVIII a. buvo dėvimas bajorų. Kontušo juosta – irgi rytietiškas akcentas, bet jau XVIII a. jos imamos austi ir Lietuvoje. Pirmoji šilko audykla įkurta Radvilų dvare, o garsiausia audykla – Slucko. Joje buvo išausta ir demonstruota juosta.
Demonstruotas kostiumas S. Moravskio jaunystės laikais jau buvo beišeinąs iš mados. Jį dėvėjo jau tik jo tėvas Apolinaras Moravskis. O štai apie naujai užgimusią bajorų kostiumo madą labai įdomiai, plačiu istoriniu kontekstu pagrįsdama įvairius mados niuansus, papasakojo menotyrininkė dr. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė.
S. Moravskio laikas labai ypatingas tuo, kad nuo XVIII a. pabaigos ir per visą XIX a. vyksta labai intensyvus kultūrinis bendradarbiavimas su vakarų kraštais, todėl įvyksta ir lūžis aprangos madoje. Rytietiškus motyvus keičia vakarietiškos mados vėjai, kurios vedlys – Anglija. Taigi, savo tvirtas pozicijas užima angliškas kostiumas. Frakas, atsiradęs XVIII a. pabaigoje, per visą XIX a. išlieka pagrindiniu vyrišku drabužiu vakarų Europoje, o Vilniuje įsitvirtina tik XIX a. pradžioje.
Tai pagrįsti dr. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė pasitelkė J. Peškos 1808 m. tapytą akvarelę, vaizduojančią Aušros vartų gatvę, kur jaunimas jau vilki frakais ir ilgomis baltomis kelnėmis – vakarietišku kostiumu. Svarbus akcentas – ypač balti marškiniai, todėl Lietuvos bajorai neretai savo marškinius siųsdavo balinti į Angliją, nes ten buvo geriausia technologija. Tuo tarpu moterys irgi tampa labiau emancipuotos, todėl jų apranga tampa praktiškesnė, nebe tokia puošni, ima vyrauti trumpos šukuosenos, išryškinamas nebe liemuo, o krūtinė.
Kaip pabrėžė viešnia, mada labai greitai kinta, todėl jau po kelių dešimtmečių madoje vėl suklesti puošybos elementai moterų aprangoje ir imama gręžtis į praeitį vyrų kostiumuose, todėl ir dr. Mariaus Darašakevičiaus demonstruotas kontušas ima grįžti į madą, nes po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo pasidaro labai svarbu išlaikyti savo tapatumą.
Labai sudėtinga nupiešti visą S. Moravskio laikmečio madą, nes ji labai sparčiai kito veikiama kultūrinių, istorinių, mokslinių, politinių ir kt. aplinkybių, tačiau menotyrininkė dr. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė tikrai labai drąsiai, žaismingai, entuziastingai, naudodama ryškius pavyzdžius, spalvingas alegorijas įvedė į pristatomą laikotarpį.
Antroje renginio dalyje aktorius dr. E. Stancikas, lydimas muzikinių smuikininkės I. Klusaitės ir gitaristo, jaunųjų atlikėjų konkursų laureato P. Balevičiaus intarpų, skaitė S. Moravskio tekstus apie XIX a. madą. Tiesa, reikia pastebėti, kad naują, frako, madą S. Moravskis aprašė gana pašaipiai ir įtariai, tačiau, kaip jam būdinga, labai kruopščiai ir vaizdžiai.
Beje, aktorius dr. E. Stancikas šiuose skaitymuose dalyvavo pirmąjį kartą, todėl pasidalino savo nuostaba ir nepaprastai išlavinto literatūrinio skonio įžvalgomis apie S. Moravskio tekstus, kuriuos palygino su K. Sabaliauskaitės „Petro imperatore“: „Jie tokie skanūs, tokie gražūs… Dabar neseniai baigiau skaityti K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorę“, kur irgi apie Peterburgo maskaradus rašoma, tai S. Moravskio žymiai skaniau parašyta vien todėl, kad jis užrašo tai, ką patyrė, o ne kaip K. Sabaliauskaitė išanalizavusi laikotarpį bando interpretuoti.“ Labai tikimės, kad po šio vakaro S. Moravskio gerbėjų ratas dar prasiplės ir pagaliau bus gautas finansavimas perleisti 1994 m. išleistą S. Moravskio knygą „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje“, nes po renginio priėję žmonės domėjosi, kur būtų galima ją įsigyti.
XVI-uosius Stanislovo Moravskio skaitymus tradiciškai organizavo Birštono ir Prienų krašto laikraštis „Gyvenimas“ ir Birštono viešoji biblioteka. Jų vadovės: redaktorė R. Šimukauskaitė, bibliotekos direktorė A. Jaskūnienė renginio pabaigoje džiaugėsi ypatingu vakaru, dėkojo atlikėjams ir istorikei dr. Redai Griškaitei tradiciškai įteikdamos pirmuosius mūsų krašto jurginų žiedus.
Pasidžiaugta, nuoširdžiai padėkota ir skaitymų rėmėjams: Lietuvos kultūros tarybai, Birštono savivaldybei, mecenatui, intelektualui ir, galima sakyti, S. Moravskio atminimo globėjui Rimvydui Baranauskui, kuris negalėjo dalyvauti renginyje, bet atsiuntė šilčiausius linkėjimus iš Šiaurės jūros. Dar niekada linkėjimai iš Šiaurės taip nešildė kaip šįkart.
S. Moravskio skaitymai, kaip visuomet, buvo ypatingai įdomūs, žavingi, žaismingi, įkvepiantys skaityti jo knygas ir susitikti kitais metais.
Renginys organizuotas įgyvendinant projektą „Literatūriniai vakarai po žvaigždėtu vasaros dangum“, kurį remia Lietuvos kultūros taryba ir Birštono savivaldybė.
