Vilija Čiapaitė
Paskutinis vasaros mėnuo, skaičiuojantis paskutines dienas, prapliupo lietumi. Ko jau ko, tačiau teatro mėgėjų tai visiškai neišgąsdino, o dar labiau sujungė, sutelkė, nes autentiškas klojimas su asla tikrai vertas kiekvieno senove besidominčiojo dėmesio, o patiems aktoriams-mėgėjams tai sielos atgaivos vieta. Kaip sakoma, kartą pabuvęs, tikrai negali atsisakyti dar kartą čia apsilankyti. Taip ir su į festivalį atvykusiais…
Taigi, dvyliktasis klojimo teatro festivalis „Vėtrungė” sukvietė jo mėgėjus vėl susitikti, pasirodyti, pasidžiaugti. O palyginus pirmuosius Serbentinės kaime, Lietuvininkienės sodyboje, vykusio festivalio akordus su dabartiniais – puikiai matoma, kaip išaugo kolektyvų profesionalumas, vienus aktorius pakeitė kitais. Tik klojimas ir sodyba išliko tokie patys miško ir natūralios gamtos apsuptyje, kur gali ir žolynų pasirinkti, ir gandrų, braidančių po pievas ir varliaujančių, pamatyti. Čia viskas kvepia autentiškumu, natūralumu, kaip ir pirmaisiais festivalio metais, kuomet čia lankiausi.
Dvyliktoji „Vėtrungė“
Nuo pat ryto lietus net neketino sustoti. Vykstant link Serbentinės kaimo, kaip visada, pasitiko ant rato pakabinta balta teatrinė kaukė, kuri, kaip kelio rodiklis, lydėjo iki pat sodybos.
Atvykus pasitiko nušienautas kiemas, besikūrenantis kelmas su šiupinine, automobilių stovėjimo pievelė. Tai rodė, jog dėmesingi šeimininkai laukia svečių.
O šį kartą į klojimo teatro festivalį atvyko svečiai iš Panevėžio (Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro studija „Arka” su Liudvikos Didžiulienės – Žmonos „Paskubėjo“, rež. Rima Žostautienė), Trakų (Dusmenų padalinio dramos kolektyvas su sceniniais vaizdeliais „Mūsų kaimo problemos”, rež. Rima Karšokienė), Pakruojo (Rozalimo skyriaus teatro grupė su Kazio Sajos „Džinsai”, rež. Danutė Juškienė), Elektrėnų (Elektrėnų kultūros centro dramos kolektyvas su Izabelės Lukošienės „Per durną galvą ir kojom nepakajus”, rež. Nijolė Skorubskienė), Prienų (Prienų kultūros ir laisvalaikio centro mėgėjų teatras „Kalboje – tautos likimas” (Vydūnas), rež. Alma Ona Vaišnienė ir Prienų KLC Naujosios Ūtos mėgėjų teatras „Vėtrungė” su „Kurpės” (pagal Petrą Cvirką), rež. Anelė Lukjančuk).
Kiekvienas vaidinimas buvo tarsi kultūrinė pamoka, primenanti, jog lietuvių kalba labai turtinga. Čia netrūko ir linksmų epizodų, ir primenančių, jog lietuviškas žodis buvo svarbus ne tik tarp paprastų žmonių, bet ir tarp turtingųjų, ir pamokančių, kad nelaimėliai taip pat turi didelę širdį.
Visiškai netyčia užsirašiau keletą šmaikščių žodelių, kuriuos skaitant juoko ašara ritosi veidu. Štai, trakiškiai vaidinimo metu tokius paminėjo, kaip „plikai garbanotas; ausys – kriauklės; lėksim kaip su burėm; nosis – bulba ištinus; tu sena tarka, o mano nauja – nenubrūdzinta; bobų internetas“. Galima buvo ir ašarą nubraukti, kai naujaūtiškių mėgėjų teatras vaidinime „Kurpės” puikia vaidyba privertė pasijusti to laikmečio, kuomet ujami bernai ir mergos, trečiuoju, nematomu dalyviu ir patirti anuometinę neteisybę.
Prieniškiai sugebėjo priversti suvokti, jog lietuviškas žodis buvo svarbus ir bandymas jį išsaugoti vertė ne vieną susimąstyti, kad mes ir dabar turime branginti gimtąją kalbą.
Per pertrauką visi skubėjo prie Stadalių ant kelmo virtos sriubos. Mmm, koks skanumėlis buvo! Visi srėbė ir gaspadorių su gaspadine gyrė, nes nekasdien tokio gardumėlio gali valgyti!
Pakalbinta šio festivalio globėja, sumanytoja Anelė Lukjančuk papasakojo, jog buvo numačiusi, kad šį kartą jau tikrai bus paskutinis susitikimas, tačiau naujaūtiškių mėgėjų buvo pasakyta – festivalis „Vėtrungė” negali būti numarintas. Juk jis jau taip išaugintas, išvešėjęs, jog būtų gaila, jei jo nebeliktų.
Beje, pasveikinti dalyvių atvyko ir Seimo nario Andriaus Palionio padėjėja Valė Petkevičienė, Prienų kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Virginija Naudžiūtė, Prienų r. savivaldybės Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis, Naujosios Ūtos seniūnas Algis Aliukevičius bei gausus būrys žmonių, pamilusių Serbentinės kaimą ir Lietuvininkienės sodybą.
