Jau nuo pat XIV a. LDK kunigaikščio Gedimino rašytais laiškais į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę buvo kviečiami kitataučiai amatininkai ir prekiautojai, prisidėsiantys prie tuometinės valstybės klestėjimo ir gerovės. Didysis kunigaikštis savo laiškuose teigė, kad anuomet LDK buvo labai tolerantiškas kraštas kitataučiams ir skirtingas religijas išpažįstantiems žmonėms.
Prienų kraštą taip pat buvo galima laikyti tolerantiška, svetinga ir patrauklia vieta apsigyventi svetimšaliams. Čia nuo XVI a. pradėjo kurtis žydai, o nuo XVII a., pasak istorinių dokumentų, aptariamų retrospektyvinėje laidoje „Kelias“, pradėti minėti ir liuteronai. Manoma, kad liuteronų istorija Prienuose galėjo prasidėti maždaug 1666 m. Tuomet Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje tarnavęs kunigas atvykdavo laikyti pamaldas į Prienus: iš to galima daryti išvadas, kad kažkokia, nors ir nedidelė grupė liuteronų gyventojų jau tikrai gyvavo Prienuose. Kiti istoriniai šaltiniai, aprašomi A. Miškinio knygoje „Užnemunės miestai ir miesteliai“, mini, kad vokiečiai Prienuose galėjo atsirasti kunigaikščio Kazimiero Nestoro Sapiegos dėka, kuomet 1790 m. savo raštu kvietė vokiečius amatininkus atvykti į Lietuvą. Dalis jų Prienų krašte galėjo pasirodyti dar prieš 1790 metus.
Prienų liuteronų evangelikų bendruomenė sparčiai išaugo XVIII a. Pabaigoje, kuomet čia atvyko Zalcburgo tremtiniai. Knygoje „Užnemunės miestai ir miesteliai“ rašoma: „1790 06 10 metais K. Sapiega suteikė į Prienus atvykusiems vokiečiams Kauno žemės teisme įregistruotą privilegiją, kuria siekta „miestui naudos“, užtikrintos laisvės ir teisės „įvairių menų meistrams“, atvykėliams leista turėti savo teismą, tikėjimo ir papročių laisvę, duota 3 margai ir 280 rykščių žemės su sklypais bažnyčiai, špitolei, mokyklai ir kapinėms „Naujajame mieste“.“ Nors žemės buvo išskirtos šiaurinėje miesto dalyje, dar kitaip tuomet vadinamame naujamiestyje, tačiau nėra aišku, kaip jie atsidūrė ir įsikūrė pietinėje miesto dalyje, kurioje laikui bėgant atsirado vokiečių kapinės ir koplyčia jose. Spėjama, kad koplyčia galėjo atsirasti taip pat apie 1790 m. ar šiek tiek vėliau ir galimai buvo naudojama religinėms apeigoms, nes Prienų evangelikų liuteronų parapija įsteigta 1841 m., o bažnyčia pastatyta tik 1844 m. pagal Marijampolės apskrities inžinieriaus K. Kaminsko projektą. Medinis bažnyčios pastatas buvo tradicinio plano, vidaus erdvės (su galerijomis iš šonų ir gale) lakoniškų formų, jo fasadai suskaidyti vertikaliai, su nedideliu bokšteliu ant lenkto, įgaubtos formos stogo. Bažnyčia veikė iki pat sovietinės okupacijos pradžios.
Kiek vėliau, XX a. Pradžioje, šiek tiek pagyvėjus statyboms Prienuose, buvo remontuojama ta pati, evangelikų liuteronų bažnyčia. 1905–1906 m. pastatoma varpinė prie bažnyčios ir nauja evangelikų liuteronų mokykla, dar kitaip vadinama „Pradžios“ mokykla. Be šių objektų toje pačioje miesto dalyje stovėjo kunigo namai ir parapijinė mokykla, įsteigta 1849 m. 1851 m. Prienuose surašyti 189 namai (8 mūriniai) ir 2360 gyventojų, iš kurių 670 lietuvių, 200 vokiečių ir 1490 žydų, galime daryti išvadas, kad didesniąją dalį miesto gyventojų sudarė kitataučiai atvykėliai.
Vienas žymiausių iš vokiečių atvykėlių Prienų krašte buvo G. H. Tyrbachas. Jis, gavęs leidimą iš Prienų seniūno, artilerijos generolo Kazimiero Sapiegos, apie 1786 metus maždaug 2,5 km nuo tuometinio miesto centro (pašto), netoli Drubengio upelio žiočių, įrengė popieriaus dirbtuves. Tada ši vietovė žmonių buvo vadinama „Papierne“. 1795 metais po III ATR padalijimo, kai Suvalkija (Užnemunės kraštas) atiteko Prūsijai, Prienai buvo konfiskuoti ir kaip Prūsijos iždo nuosavybė prijungti prie Naujosios Rytų Prūsijos, o dirbtuvės išnuomotos Rytų Prūsijos popierininkų Kocų (Kohtz) šeimai.
E. Laucevičiaus knygoje „Popierius Lietuvoje XV–XVIII a.“ rašoma, kad G. H. Tyrbachas popieriaus dirbtuves buvo įsteigęs ne viename Lietuvos mieste, tačiau Prienų dirbtuvės buvo išskirtinės dėl kelių aspektų: pirma, jos buvo didesnės už kitas, esančias Lietuvoje ir Lenkijoje. Antra, nors popierius buvo gaminamas gan primityviu būdu, jis buvo itin aukštos kokybės ir buvo naudojamas visoje Lietuvoje. Trečia, Prienų dirbtuvėje taip pat buvo gaminamas labai geros rūšies plonas rašomasis popierius, vadinamas „hornpapir“. Įdomus faktas buvo paminėtas knygoje „Užnemunės miestai ir miesteliai“: patikrinus Kauno magistrato 1780–1800 m. knygas, nustatyta, kad 1788–1792 m. Kaune buvo naudojamas Prienų dirbtuvėje pagamintas popierius su vandenženkliais ir Gerardo Henriko Tyrbacho inicialais, kaip antriniais ženklais prie madonos. Vandenženkliai buvo vartojami su Sapiegų herbo Lapės atvaizdu. Prienų popieriaus dirbtuvės pastatas, nors ir pakitęs, tačiau yra išlikęs iki šių dienų. Kitas iki šiol išlikęs objektas – tarpukariu veikusios Vieniškų kėdžių dirbtuvės. Šias dirbtuves įkūrė kitas žymus Prienų krašte gyvenęs vokietis, verslininkas, liuteronų bendruomenės narys Gustavas Dromelis.
Pirmojo pasaulinio karo metais Prienų miesto pastatai nenukentėjo, tačiau dalis miesto gyventojų pasitraukė į Rusiją. Vienas iš geresnių karo aspektų, ką mūsų kraštui davė vokiečių kariuomenė, buvo tai, kad užėmusi Prienus pastatė pirmą pastovų medinį tiltą per Nemuną. Pokario metais, kai gyvenimas daugiau mažiau sugrįžo į savo vagą, buvo pradėti naujo tilto projektavimo darbai. Tiltui parinkta vieta buvo žemiau senojo tilto ir sudarytas teritorijos nusausinimo projektas. Iki 1939 m. tiltas suspėtas pastatyti. Šiuo laikotarpiu apie vokiečius Prienuose nėra daugiau žinomų išlikusių išsamesnių rašytinių šaltinių ir informacijos.
Sprendžiant iš 1939 m. aprašyto kilusio gaisro turgavietėje: „1939 m. ugnis užsiplieskė turgaus aikštės pagrindiniame pastate, halėje. Ugnies židinys buvo vienoje žydų krautuvėlių. Žydai su savo prekėmis buvo įsikūrę vakarinėje pastato dalyje, priešingoje pusėje buvo lietuvių ir vokiečių parduotuvėlės, o centrinėje pastato dalyje buvo įsikūrusi gaisrinė. Šio gaisro metu sudegė tik žydų krautuvėlės, o likusios buvo išgelbėtos. Tuometiniam gaisrinės viršininkui Mykolui Bernotavičiui teko 8 mėnesius praleisti Marijampolės kalėjime, kadangi buvo apkaltintas, kad tyčia negesino žydų krautuvių, o gelbėjo tik vokiečio Dromelio ir šalia esančias lietuvių krautuves“ (Prienų krašto muziejaus informacija), galima teigti, kad vokiečiai tuo metu, be kitų mums nežinomų veiklų, užsiėmė prekyba, taip pat nebuvo diskriminuojami ar kažkaip kitaip išskiriami iš vietinių gyventojų, nes gaisrininkai padėjo išgelbėti jų krautuves turgavietėje.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir sovietinei okupacijai Lietuvoje 1940 metų pabaigoje iš Prienų repatrijavo dauguma čia gyvenusių vokiečių. 1941 metais lietuviai nacistinės Vokietijos karius pasitiko su gėlėmis ir dainomis – kaip išvaduotojus nuo Raudonosios armijos priespaudos ir represijų, tačiau džiaugsmas nacių atvykimu truko neilgai: pasirodo, tai dar vienas žiaurus okupantas su savo griežtu režimu. Nacių koncentracijos stovyklose pabuvojo ne vienas lietuvis, kitas ne mažiau baisus dalykas buvo masinis žydų genocidas, vykdytas visoje Lietuvoje, neaplenkiant ir Prienų krašto. Vokiečiams išžudžius didžiąją dalį miesto gyventojų – žydų, Prienai gerokai sumažėjo. 1944 metų liepą, frontui persiritant per Prienus į Vakarus, traukdamiesi iš miesto vokiečiai susprogdino tiltą per Nemuną ir alaus daryklą. Tiltas atstatytas dar 1974 m., o pramoninių korpusų griuvėsiai galiausiai išardyti, teritorija išlyginta.
Kaip įdomesnį faktą, papasakotą retrospektyvinėje laidoje „Kelias“, galime įvardinti tai, kad visą sovietinės okupacijos laikotarpį, kuomet buvo konfiskuota ir uždaryta Kauno evangelikų liuteronų bažnyčia, Kauno ir apylinkių parapijų tikintieji maldos prieglobstį rasdavo Meškynų kaime, Prienų rajone, ūkininkų Tumaičių sodyboje, kurioje kas vasarą vykdavo tikinčiųjų pamaldos. Po 1954 m. kilusio didžiulio gaisro Prienuose beveik neliko nieko, kas primintų architektūrinį ar religinį vokiečių palikimą šiame krašte, išskyrus išlikusius, jau anksčiau minėtus, popieriaus dirbtuvių ir kėdžių fabriko pastatus. Buvusių vokiečių kapinių vietoje dabar stovi „Žiburio“ gimnazija. Remiantis 2011 metų surašymo duomenimis, Prienuose negyveno nei vienas vokiečių kilmės atstovas.
Taigi, apibendrinant būtų galima teigti, kad ne tiek ir daug įdomių istorijų bei asmenybių galima buvo aprašyti nagrinėjant vokiečių istoriją Prienų krašte, tačiau galime pasidžiaugti, kad, nors ir labai maža dalis, tą istoriją liudijančių nuotrupų dar išliko: vis dar galime aplankyti dviejų garsių Prienų krašto vokiečių Dromelio ir Tyrbacho išlikusių dirbtuvių pastatus. Einant pro „Žiburio“ gimnaziją prisiminti, kad kažkada čia buvo laidojami vokiečiai, išpažinę evangelikų liuteronų tikėjimą. Labai nedidelę dalį to, kas neišliko, dar galime pamatyti nuotraukose, apsilankę Prienų krašto muziejaus ekspozicijoje „Miesto istorija“ ir taip bent iš dalies patenkinti savo smalsumą.
Parengė: muziejininkė Svaja Vinskaitė
