Negražu juoktis iš rimtų dalykų, tačiau kartais kitaip elgtis nepavyksta. Teisėsaugos sistemoje įsigalėjęs marazmas kitos reakcijos nei sarkastiškas juokas neiššaukia.
Na kaip kitaip vertinti „gležnos it pavasario gėlė“ sielos prokurorus, kurie vis įsižeidžia ir įsižeidžia. Pradėti svarstyti, kad gal reikėtu susirūpinti psichologinę pagalbą prokurorams, kad jie taip jautriai nereaguotų į kiekvieną jiems nepalankią žinią. Juk bereikalingas jaudulys sukelia kraujagyslių ligas, vėžį o galimai ir hemorojų. Pastarojo rizika dar padidėja ilgus metus sėdint minkštoje kėdėje ir nekeliant užpakalio bet tuomet kai reikia tinkamai atlikti savo tarnybinę pareigą. Galėčiau pradėti vardinti dešimtys numarintų bylų, tačiau tai ne šio teksto tema, todėl baigdamas analinę-moralinę dalį tik pastebėsiu, kad savo įžeistos garbės raudas, surašytas baudžiamųjų bylų lapuose, prokurorai neša ne kur kitus o į teismo rūmus. Ten pat sunešamos ir kitų piliečių popieriai, popiergaliai, popiergaliukai. Ten jos užregistruojamos, susegamos ir po kurio laiko atsiduria ant „trečiosios valdžios“ atstovo stalo. Tiesa, kai kurie popieriai nukeliauja kelią nuo pareiškėjo iki teisėjo tiesiog stulbinančiu greičiu, kiti gali pagulėti dulkėtuose spintose ir kelis mėnesius ar net metus. Taip LVAT byla gali gulėti nejudinama beveik 2 metus o besibaigiant sprendimo priėmimo terminui, teismas sugeba surašyti nutartį, kurios detalės parodo- byla taip ir liko neskaityta.
Ne vieną kartą rašyta ir kalbėta, kad Lietuvos teismų sistema pilnai paveldėjo autoritarinei valstybei būdingą darbo principą, kur teismas yra neatsiejama represinio aparato dalis. Mažą to teismuose 90-jų pradžioje neįvyko personalijų kaitos galėjusios perkirsti vidinių korporacinių tradicijų ir korupcinių ir bičiulystės ryšių Gordijaus mazgą. Ištikimybė politinei valdžiai taip pat liko uždaros klaninių principu , kuomet pati sistema palaimina naujų narių atėjimą, veikiančios teismų sistemos tradicija. Apie ką galima kalbėti jei konstituciniais piliečių teises saugo ir pagrindinį šalies įstatymą traktuoja teisėja Toma Birmontienė , kurios disertacija apginta jau aidint Lietuvos laisvės reikalavimams vadinosi „Tarybinės milicijos sukūrimas Lietuvoje“, kur dabartinė teisėja savo „mokslinį“ darbą buvo papuošusi epitetais, kuriuos ne kiekvienas politrūkas naudotų. Aš ne šalininkas vertinti pareigūno ar tarnautojo tinkamumą ar netinkamumą eiti pareigas pagal ideologines nuostatas, tačiau jei jau pagrįstai suabejota G.Kirkilo kaip ekonomisto kompetencija, tai lygiai taip pat pagrįstai galima susirūpinti T.Birmontienės tinkamumu dirbti valstybės teismų sistemoje apskritai.
Paritetas tarp politinės ir teiminės valdžios, kuomet politinė valdžia vengia pernelyg kištis į teismų veiklą o teisminė už sistemos uždarumo išsaugojimą atsidėkoja kartais sudorodama politinės valdžios oponentus ar neįtikusius tos pačios valdžios narius, pasiekimas abipusio šantažo būdu. Politinė valdžia suvokia, kad yra trumpalaikė ir vienos kadencijos nepakaks teismu pertvarkai o tiksliau teisėjų klano išardymui ir toks bandymas vėliau galimai atsidūrus opozicijos vaidmenyje gali baigtis liūdnai. Teisminė valdžia puikia suvokia, kad būdamas vienintelis nerenkamas ir niekaip tiesiogiai piliečių nekontroliuojamas jėgos centras negali prieš save sukelti pernelyg daug politikų, nes atsiradus sutarimui tarp keliu skirtingu politikų grupių dėl teismų sistemos ateities ir pradėjus reformas sugrius visą 70 metų gyvavusi piramidė. Laikausi nuomonės, kad LTSR ir Lietuvos Respublikos teismų sistema yra iš esmės identiškos. Mažą to Lietuvos Respublikos teismas tapo dar labiau uždaresnis nei LTSR. LTSR ir iki 1996m galioję įstatymai numatė visuomeninių tarėjų būtinybę teismuose. Taip, jų padėtis tarybiniame teisme buvo dažniausia formali, nors yra buvę atvejų, kuomet teisėjas atsižvelgdavo į jų nuomonę. Tačiau bet kokių atvejų tai buvo papildomi nepriklausomi bylos dalyviai. Tai greičiausia ir buvo suvokta paskubomis naikinant tarėjų instituciją. Ko gero visi mes suprantame, kad nusižengti ar net daryti nusikaltimus geriau be pašalinių akių.
O juk yra ir atviresnės sistemos. Dar V.Adamkui einant į pirmą kadenciją ( o tiksliau sodinant V.Adamkų pirmą kartą į prezidento kėdę) , buvo nedrąsiai prabilta apie prisiekusiųjų teismą Lietuvoje. Dėl ko šie svarstymai neįgavo pagreičio , manyčiau suprantate. Mainai įvyko ir palankus sprendimas „šlepečių byloje“ buvo matomai iškeistas į teisėjų rezervato išsaugojimą. Grįžtant prie nūdienų realijų aš su dideliu pasitenkinimu stebiu, kaip V.Adamkus teisinasi tariamai negalėjęs tinkamai dirbti dėl to ką jis pavadino „šantažu“. O juk čia iš tiesu per garsiai pasakyta. Aš nekelsiu konspiracinių teorijų siekiančių pokarį ar net vėlyvąjį tarybinį laikotarpį , tačiau vien man žinomu „šlepečių bylos“ aplinkybių paviešinimas, kas mano manymu būtų natūralu kalbant apie pirmąjį valstybės asmenį, galėtu nemenkai sujaukti Lietuvos politinę padangę. Ir kalbu ne vien apie paties Adamkaus likimą bet ir apie galimų sąsajų tarp interesų grupių išviešinimą.
Man juokingai skamba raginimai pradėti bet kokį eilinį „tyrimą“ dėl eilinė rezonansinės bylos vilkinimo ar numarinimo , dėl galimų pirmųjų asmenų neteisėtos veiklos, dėl eilinė rezonansinės bylos vilkinimo ar numarinimo , dėl galimų pirmųjų asmenų neteisėtos veiklos, dėl stambių verslo grupuočių veiksmų ar kitų problemų, reikalaujančių nešališkos ir vien įstatymais besivadovaujančios teismų sistemos buvimo. Tokie „tyrimai“ jei ir pasiekia teismo rūmus , kas nutinka ypač retai, tai tik tam, kad teisme įvyktu eilinės nedidelės suinteresuotų grupių muštinės , kurių baigtis būna nulemta iki paties teismo įvykusiais susitarimais. Dar juokingiau atrodo teismų procesai, kur susitinka buvę politiniai priešininkai, kurie per ilgą „tyrimo“ laiką spėjo tapti sąjungininkais.
O juk viskas nėra tiek sudėtinga, kaip atrodytų iš pradžių. Kaip ir minėjau yra daug atviresnių teisminių sistemų, kurios tinkamai panaudotos gali ištraukti teismų sistemą iš grupinių interesų pelkės.
Jokia naujiena, kad teisėjai gali būti renkami. Bendruomeniniai teisėjai , kuomet iš autoritetą vietos bendruomenėje turinčių žmonių išrenkamas teisėjas galintys tvarkyti smulkias bylas – žinoma praktika. Tokio bendruomeninio teisėjo atsiradimas, pirmiausia priartintų teisminę sistemą prie žmogaus o jo renkamumas užtikrintu tiesioginę jo veiksmų pilietinę kontrolę. Apskritai pilietinė kontrolė stebint visų valdžių veiklą yra ta ko trūksta nūdienos Lietuvoje , o uždaroje teismų sistemoje jos trūksta keleriopai.
Beje dabartinėje situacijoje galiu tarti pagiriamąjį žodį LVAT, kurio internetinėje svetainėje atsirado apklausa norint išsiaiškinti ar reikia grąžinti tarėjų instituciją ir kokias atvejais tarėjai gali būti kviečiami. Bent jau džiugu, kad toks klausimas apskritai yra keliamas oficialios institucijos. Tiesa mano įsitikinimų tarėjų atsiradimas gali būti veiksminga priemonė teismų sistemos demokratizavimui tik jei tarėjai būtu traktuojami kaip lygiaverčiai proceso dalyviai, galintys nulemti galutinį sprendimą. Šiuo atveju aš matyčiau tarėjus tokiais pat proceso dalyviais kaip prisiekusiuosius JAV. Ir tarėjus norėtųsi matyti ne tik administracines bylas svarstančiuose teismuose bet svarbiausia- baudžiamajame procese. Štai čia aš vėl sugrįšiu prie „įsižeidusių“ prokurorų , prie bylų aiškiai besikertančių su žodžio laisvės principais, prie bylu, kur sugriuvus vieniems kaltinimams yra keliami nauji tik tam, kad pateisinti teisėtvarkos darbo broką. Teismas, kaip institucija galinti vadovautis be viso kito ir vidiniu įsitikinimu, veikianti ne vien pagal savo vidines o ir pagal giminingų institucijų (prokuratūros , policijos ir t.t.) korporacines tradicijas, be pilietinės kontrolės yra tiesiog pavojinga. Atskirų kolegų „užsakymų“ vykdymas formuoja precendentus ,kurių pasekoje tolesnės bylos nagrinėjamos vis labiau iškraipant įstatymo žodį ir vis labiau grimztant į „teisminės praktikos“ pelkė. Bylos galiausia nėra tinkamai svarstomos o jų baigtį nulemia ankstesnių praktikų analizė ko pasekoje surašoma nutartis primenanti ankstesnių praktikų konspektą, be sąsajų su nagrinėjama byla.
Tarėjų arba prisiekusiųjų dalyvavimas visų lygių teismuose leistų nagrinėti bylas iš esmės neužprogramuojant galutinio sprendimo dar iki pasibaigiant procesui. Žmogiškasis faktorius be abejo gali nulemti klaidingo sprendimo priėmimą, tačiau klaidingas sprendimas yra mažesnė blogybė nei aplaidumas ar net piktavališka veikla. O kalbėti apie piktavališką ir neteisėtą veiklą dabartiniuose teismuose pagrindo yra . Po idiliškos ramybes V.Adamkaus valdymo laikais, dabartinės šalies vadovės dėka prasidėjo kai kurių teisėjų kėdžių klibinimas ir net vertimas iš jų. Negaliu teigti, kad D.Grybauskaitė pradėjusi šį procesą nuoširdžiai nori pakeisti teismų sistemą . Visai tikėtina, kad sukeldama sumaištį monolitiškai-sisteminiame teisėjų korpuse Grybauskaitė tiesiog bando sukėlus jame vidinius prieštaravimus rasti daugiau sau palankių teisėjų. Jei taip yra iš tiesų tai teisinga taktika, kurį kritinių atveju leis dabartinei šalies vadovai išvengti R.Pakso likimo. Taigi, kaip ir minėjau klibinant kėdes pradėjo aiškėti visiškai skandalingi faktai iš teismų sistemos gyvenimo. Kaip tik prisiminus apie apygardos teisėjos ilgą laiką kaupusios stalčiuose neišnagrinėtų bylų „kolekciją“ ir apie tai nieko nežinojusi jos tiesioginį viršininką pakalbėkime apie aukščiausio rango teismų vadovus.
Ar galėtumėte įsivaizduoti atvejį, kuomet privačios įmonės padalinio vadovas aplaidžiai vykdęs pareigas ir per kelis metus nepamatęs pavaldinės nusižengimų likto savo gerai apmokamoje darbo vietoje? Sakysite- tai neįmanoma ir būsite visiškai teisūs. O dabar pasvarstykite kam atskaitingi ir prieš ką atsakingi apygardų teismų pirmininkai? Valdžia toli o ir sureaguos jį tik tuomet jei atvejis bus skandalingas. Jei gerti už uždarų durų , atlygį už „užklasinę“ veiklą imti per patikėtinį advokatą (yra tokia praktika , kuomet paties teisėjo nurodomas „patikimas“ advokatas) , neperbėgti kelio įtakingiems krašto žmonėms – gali mėgautis buvimu poste be didesnių problemų. Iš esmės piliečių gyvenančių aptarnaujamoje teritorijoje nuomonė apie didžiausią vietinės reikšmės tesės autoritetą nieko nelemia. Na gali vienas-kitas pilietis surašyti laiškus „į Vilnių „, tačiau mes visi puikia žinome tų laiškų veiksmingumą. Kol virš vietinių teismų vadovų nekabės rinkimų Damoklo kardas iki tol nėra galimybės kalbėti apie kažkokius teigiamus pasikeitimus.
Kaip pastebėjote aš dažnai naudoju žodį –rinkimai. Naudoju puikiai suvokdamas, kad per 20 metų šis žodis buvo tiek diskredituotas, kad dažnam rinkimai tereškia tik neskaidrų tų pačių veikėjų tarpusavio pasistumdymą eilėje prie visuomenės gerybių aruodo. Bet juk čia kalti ne rinkimai kaip procesas, o politinių grupuočių sukurta sistema, kuomet rinkimai tapo farsų. Patys demokratiškiausi rinkimai, kuomet piliečiai galėjo visiškai laisvai pasirinkti savo atstovus politinėje valdžioje įvyko dar 1990 m vasarį. Po to demokratija tapo širmą už kurios slėpėsi vis stiprėjantys kelių įtakos grupių interesai. Iš piliečių palaipsniui buvo atimama teisę rinkti nacionalinio parlamento narius, pakeičiant rinkimus vienmandatėse apygardose „sąrašiniais“ partijų rinkimais, po to „sąrašinių“ rinkimų keliu buvo sunaikinta savivalda. Dar vėliau nepatogus prezidento rinkimų rezultatas buvo valdančiųjų pakeistas sąmokslo keliu. Sąmokslo, kuriame aktyviai veikė ir dabar mūsų nagrinėjama teismų sistema. Ir tik tuomet, kai tolimesnis piliečių konstitucinių teisių varžymas pradėjo erzinti pernelyg dideles piliečių grupes buvo nutarta šiek tiek palengvinti rinkimus savivaldose.
O juk rinkimai , kaip ir referendumai yra pagrindinis mechanizmas per kurį piliečiai gali valdyti šalį. Oponentai kalbantys apie liaudies neišpūsimą , neleisianti tinkamai išsirinkt politinę valdžią įžūliai mieluoja. Dar daugelis mūsų prisimena 1987-91 metus, kuomet net pradinių klasių moksleivis žinojo kas vyksta šalyje, kuomet laikraščiai su „aštriai“ politiniais straipsniais buvo graibstomi iš kioskų o perskaityti atitekdavo nespėjusiam jo nusipirkti kaimynui. Visuomenės sąmoningumas krito ne dėl to, kad žmonės staiga sukvailėjo o dėl to, kad valdžioje buvusios politinės grupuotės buvo tiesiogiai suinteresuotos depolitizuoti visuomene taip užtikrinant sau apsaugą nuo galimų konkurentų atsiradimo. Ir tai ilgą laiką puikiai sekėsi jei prisiminsime ilgą laiką vykusią Brazausko ir Landsbergio politinių grupuočių „kovą“ , kuomet valdžia atitekdavo tai vieniems tai kitiems.
Puikai suvokiu, kad tuomet kai šalyje iki šil nėra skaidrumo renkant politinę valdžią o rinkimų mechanizmas veikia formaliai, kalbėti apie teisminės valdžios rinkimus sunku. Tačiau nėra geresnio būdo pakeisti padėti kaip keičiant iš esmės ir vietinės valdžios ir nacionalinio parlamento ir teisminės valdžios formavimo principus vienu metu. Juolab, kad dabartinės rinkimų technologijos jau leidžia rengti bet kokius rinkimus ar referendumus skiriant tam sąlyginiai nedaug lėšų. Teko dalyvauti diskusijoje, kuomet tariamų didelių tiesioginės demokratijos elementų kaštus vienas iš dalyvių apibūdino taip : „Jei pavyktų sutaupyti bent dešimtadalį, dėl korupcinių valdžios sprendimų išleidžiamų pinigų – to pakaktu rengti referendumus kas mėnesį“. Be abejo tai buvo hiperbolizuotas teiginys, tačiau paskaičiavus aiškėja, juk beverčiam istorine ir kultūrine prasme statiniui , vadinamiems Valdovų Rūmams, išleista tiek kiek pakaktu surengti 90-čią nacionalinio mąsto referendumų. Daug tai ar mažai- spręskite patys.
Baigiant šį tekstą dar kartą grįšiu prie pagrindinių būtinų veiksmų išardant post-autoritarinę , uždarą teismų sistemą ir pastatant visiškai naujais principais veikiantį mechanizmą. Bendruomeninių renkamų teisėjų atsiradimas turėtu sustiprinti pasitikėjimą teismais , Taip pat tai nuimtų krūvį nuo apylinkių teismų , kuomet dalis paprastų buitinių bylų atsidurtų bendruomenės teisėjo rankose. Tuo pačių visu lygių teismuose atsirastų visuomeninių tarėjų, turinčių sprendžiamą teisę atsiradimas. Prisiekusiųjų teismo institucijos atsiradimas. Taip pat apygardų teismų pirmininkų tiesioginiai rinkimai vietos savivaldos rinkimų metu.
