Vilija Čiapaitė
Birštono biblioteka kaskart kviečia skaitytojus susipažinti su iškiliais Lietuvos žmonėmis. Daugelis jų savo gyvenimą pašventė Lietuvai, tačiau nedėkingas laikmetis išstūmė į šalis, kur ir toliau dirbo gimtinės labui, nors ilgesys ir meilė Tėvynei buvo nenusakomi.
Šį kartą susitikimas buvo skiriamas Vinco Krėvės-Mickevičiaus 60-osioms mirties bei 90-osioms Klaipėdos krašto atgavimo metinėms. Be to, išleista knyga „Pagunda“, surinkusi visus faktus apie didvyrio V. Krėvės-Mickevičiaus gyvenimą, darbą, interviu „Amerikos balso“ radijui ir kt.
Vladas Turčinavičius, išsamiai išstudijavęs V. Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo peripetijas, galėtų kalbėti apie jį ilgai. Pasakodamas pateikė vis naujesnių žinių, kurios, anot kai kurių istorikų ir publicistų, iškreipė ar nutylėjo faktus apie ano meto V. Krėvės veiklą, akcentuodami tik priemones – palankius Rusijai straipsnius. Pasak V. Turčinavičiaus, „Neskelbiama visa tiesa, o tik jos dalis“. Anot jo, peršasi išvada, kad tai prolenkiškųjų istorikų darbas prieš patriotiškus asmenis, pasisakančius ir veikiančius prieš ano meto Lenkijos grobuonišką politiką.
V. Krėvei vadovaujant Lietuvos Šaulių sąjungai, ji tapo dar populiaresnė, o tam pasitarnavo šios sąjungos vaidmuo rengiant ir dalyvaujant Klaipėdos sukilime. V. Turčinavičius pasakojo, kaip 1922 m. lapkričio 20 d. slaptame Vyriausybės posėdyje, sprendžiant Klaipėdos sukilimo klausimą, buvo nutarta, kad „jei įvykiai iššauktų politinius nesusipratimus, pavojingus Lietuvos valstybei, iniciatoriai gali būti suimti ir patraukti teismo atsakomybėn ir kad Vyriausybė kol kas negalinti Šaulių sąjungai suteikti paramos nei ginklais, nei lėšomis“. Kaip teigė V. Turčinavičius, pasitarime krašto apsaugos ministras Balys Sližys V. Krėvei išrėžė, kad šis „įsivaizduojąs esąs Šarūnas“ ir „jo sugalvota avantiūra“ pasibaigs nieku. Po tokių sprendimų kitokio būdo žmogus būtų apsiraminęs ir sėdėjęs rankas sudėjęs, bet ne V. Krėvė, „Šarūno“ ir „Skirgailos“ autorius. Tai dar kartą įrodo, kad jam Lietuvos interesai buvo svarbiausi – Šaulių sąjungos pirmininkas visą atsakomybę prisiėmė sau ir pradėjo organizacinius Klaipėdos išvadavimo žygius, slaptai nuvykęs su dviem kapitonais į Berlyną, vedė slaptas derybas su Vokietijos kariuomenės vadu.
Kaip jau žinome, 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos kraštas buvo sėkmingai išvaduotas iš prancūzų karinės administracijos, nors į jį labai gviešėsi Prancūzijos palaikoma Lenkija. Taigi, galime teigti, kad V. Krėvė ne dėl asmeninių ambicijų tapo Klaipėdos sukilimo organizatoriumi, bet veikė tik dėl Lietuvos valstybės interesų, tuo labiau, pasak V. Turčinavičiaus, gerai žinodamas, kad nepavykus sukilimui bus nuteistas. Vadinasi, prolenkiškieji publicistai anuo metu bei dabartyje stengėsi ir stengiasi V. Krėvės nuopelnus Klaipėdos įvykiuose nutylėti arba kalbėti sumenkinant.
V. Krėvė-Mickevičius gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonių kaime, Alytaus apskrityje. Kaime Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl tą pavardę rašytojas pasirinko slapyvardžiu.
V. Krėvė mokėsi pas kaimo mokytoją ir Merkinės mokykloje. 1904 m. įstojo į Kijevo universitetą, studijavo filologiją. Uždarius universitetą, V. Krėvė persikėlė į Lvovo universitetą Galicijoje (Austrijoje). 1908 m. baigė jį filologijos daktaro laipsniu, išlaikė egzaminus ir Kijevo universitete, buvo pakviestas ruoštis profesūrai. Vėliau išvyko Užkaukazę, į Baku miesto gimnaziją dėstyti rusų kalbą ir literatūrą. 1919 m. V. Krėve buvo Lietuvos atstovu Azerbaidžane.
1920 m. V. Krėvė grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje sekretoriumi, profesoriavo Lietuvos universitete, Humanitarinių mokslų fakultete. Po penkerių metų V. Krėvė buvo to fakulteto dekanas, redagavo fakulteto mokslinius leidinius bei literatūrinius žurnalus. Jis aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame, politiniame gyvenime. Okupavus Lietuvą, V. Krėvė buvo ministru vadinamojoje Liaudies vyriausybėje, bet greit iš tų pareigų pasitraukė. Dirbo Vilniaus universitete, buvo paskirtas Lituanistikos instituto direktoriumi. 1941 m. buvo Lietuvos Mokslų akademijos prezidentu.
1944 m. V. Krėvė pasitraukė į Vakarus, kurį laiką gyveno Austrijoje. 1947 m. persikėlė į JAV, apsigyveno Filadelfijoje. Pensilvanijos universitete dėstė rusų ir lenkų kalbas ir literatūrą. Čia būdamas jis rašė: „Tenai dirbau Lietuvai, o čia dirbu už duoną“. Juk skausmingas ilgesys Lietuvai ir pamėgtam darbui jį nustūmė tarsi į duobę. Visada buvęs politinių įvykių sūkuryje, žmogus buvo įtrauktas į politinių bei tarptautinių sumaiščių mėsmalę.
Tačiau kita jo gyvenimo pusė – kūryba.
Gyvendamas Baku, V. Krėvė parašė reikšmingiausius savo kūrinius, pelniusius jam lietuvių literatūros klasiko vardą. Tai drama „Šarūnas“, „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, „Pratjekabuda“, drama „Skirgaila“, buitinė-psichologinė drama „Žentas“ ir daug kitų. Pirmaisiais amžiaus dešimtmečiais sukurti kūriniai lėmė V. Krėvei didžiulį literatūrinį autoritetą. 1935-aisiais jis išspausdino dramą „Mindaugo mirtis“, apysaką „Raganius“. Po 1943-iųjų parašė romaną apie nepriklausomos valstybės saulėlydį „Miglose“.
Tad gali Lietuva didžiuotis žmogumi, kuris literatūrinius gebėjimus sumaniai mokėjo suderinti su politika. Tai lobis, kurį mums paliko žmogus iš didžiosios raidės.
