Vilija Čiapaitė
Dar rudenį besilankant kavinėje, esančioje truputį pavažiavus link Marijampolės už Naujosios Ūtos, kirtome cepelinus ir džiaugėmės jų skanumu bei dydžiu. Tiesiog tvarkinga vieta, jokios prabangos, mažutis baras, daug stalų… Tačiau…
Sekmadienį paskyrėme poilsiui ne tik nuo darbų, bet ir nuo virtuvės. Pavasarinė saulė ridinėjosi dangumi, o mes važiuojame į „Vilko pastogę“. Kažkaip užkliuvo dideli langai pastogėje, bet nesureikšminome. Su gera nuotaika, tikėdamiesi paskanauti cepelinų, atveriame duris ir… Kaip močiutė pasakytų – akys iš akiduobių iškrito, išsižiojome… Patalpa šį kartą priminė restoranėlį vidury laukų, kur erdvė, sėdimos vietos ir stalai net nepriminė buvusios kavinės. Sienos, apdaila ir didelis baras. Gražu, jauku, malonu – tiek tegali pasakyti.
Užsisakome dienos sriubos ir išsvajotų cepelinų… Patikėkit, atnešė lėkštėse didžiulius cepelinus, aplietus spirgučiais ir grietine, o sriubos kiekis toks, kad vien nuo jos gali būti sotus. Ilgai „dirbome“, kol įveikėme cepelinus, o sriubytės taip ir nepabaigėme. Kainos – patikėkit, tikrai mažos, o porcijos – didelės.
Beje, savininkai kviečia švęsti vestuves, jubiliejus ar gimtadienio vakarus. Taip pat ruošia banketus bei gedulingus pietus. Dar viena naujovė – restoranėlyje „Vilko pastogė“ siūloma švęsti ir vaikiškas šventes – vaikų gimtadienius, krikštynas.
Taigi dabar tikrai atvykusius draugus kviesiu aplankyti šį, vos ne viduryje laukų esantį restoranėlį „Vilko pastogė“, kur atnaujintame meniu dar tikrai yra ką kitą kartą užsisakyti ir paskanauti.
Važiuodama namolio pilnu skrandžiu pagalvojau, jog kavinė, o gal, sąžiningiau, restoranėlis „Vilko pastogė“ atgimė kaip feniksas.
