„Kiekviena žolelė yra ypatingas, gražus ir trapus gamtos kūrinys“, sako prieniškė dailininkė Vilija Čiapaitė. Jos manymu, žemė pilna tokio grožio, kurio kartais net nepastebime, žengdami pievele ar daržo pakraščiu. Net ir piktžolė, be gailesčio raunama ir metama sudžiūti, yra nuostabus augalėlis, vertas menininko akių ir jo rankų. Vilijos žvilgsnis suranda gamtos stebuklus visur, o atmintis uždaro juos į savo kertelę tam, kad vėliau žolynėliai atgimtų baltame popieriaus lapelyje.
O jaudulys, pasak Vilijos, vis tas pats didelis, lyg aktoriui žengiančiam į sceną. Juk menininkas, rodydamas savo kūrybą kitiems, tarsi atveria gilų savo sielos kampelį, iki tol priklausiusį tik jam vienam. Kai kuriems toks atsivėrimas būna nemenkas dvasios jėgų išbandymas, tačiau kartu – tai prasmingas susitikimas su bendraminčiais, žmonėmis, mylinčiais meną ir grožį, gamtą ir jos stebuklus. O stebuklą pavaizduoti, atrodo, neįsivaizduojamas, gal net neįmanomas dalykas, nors, anot Vilijos, kiekvienas gali piešti. Žinoma, ji teisi, bet vargu ar kiekvieno piešiniai sukeltų tokį susidomėjimą, kaip jos miniatiūrinė grafika, juodoje spalvoje pražydusi vasaros gamta.
O Vilija sako vis dar besimokanti. Ji vertina kiekvieno jos darbus matančio menininko patarimą, todėl mielai kalbasi su parodą aplankiusia Aušra Deltuviene ir Remigijumi Janušaičiu, laukia nesulaukia ir susitikimo su dailininku Valentinu Varnu, atskleidžiančiu jai piešimo akvarele paslaptis. Keli tokie darbai jau pasirodė ir parodoje Birštono muziejuje ir, žinoma, juose pavaizduotos gėlės.
O tolimose Vilijos svajonėse – senamiesčio pastatų piešiniai, kurie jau lanko ją mintyse, gal greitai jie ims ryškėti ir popieriuje. Kad dailininkės tikslai ir norai išsipildo, gali patvirtinti jos vyras Vaclovas, puikiai žinantis, kiek jėgų ir laiko jo žmona atiduoda menui.
Pasižvalgyti V. Čiapaitės dvasios pasaulio slėpiniuose – piešiniuose birštoniečiai galės lankydami jos darbų parodą muziejuje, kuri ten jų lauks iki gruodžio vidurio.