Vilija Čiapaitė
Birštonas, daugelio dažnai vadinamas Taikos miestu, pakvietė į susitikimą su poete, vertėja Vilija Žaliene, kurios dėka buvo išverstos Nikolajaus Rericho poezijos knygos „Morijos gėlės“ ir „Morijos sodo lapai. Šauksmai”.
Susitikimą Vilija Žalienė pradėjo nukeldama susirinkusius į Tibeto varpų garsų pasaulį. Poetė, puikiai susipažinusi su N. Rericho gyvenimu ir kūryba, puikiai suvokė jos svarbą kiekvieno gyvenime. N. Rericho poezija – tai ieškojimai, atradimai, išmintis, kelias į gyvenimo labirintus. Kiekviena eilutė, kalbanti poeto mintimis, mus nukelia į Himalajų kalnus, kuriuos jis be galo mėgo piešti. Beje, Vilijos Žalienės skaitomą poeziją ir Aušros Masteikaitės-Mičiulės bei jos sūnaus Aisčio dainas lydėjo N. Rericho tapyti Himalajų kalnų vaizdai paveiksluose, o jų apie 7000.
„Lapai auga kasdien, gėlės pražysta atėjus laikui“, – byloja Rytų išmintis. Tad dainų ir eilių labirintuose buvo galima suprasti, kad N. Rerichas buvo asmenybė, kurio širdis buvo pilna gėrio, savęs suvokimo, meilės artimam ir visam Pasauliui. Eilės, kurias skaitė Vilija, nuskraidino į Himalajų kalnus, kurie išgrynina visas mintis, padeda susivokti gyvenimo peripetijas. Beje, N. Rericho kūryboje galima pajusti ypatingą dvasinę giminystę su Indija. Tai ir buvo jaučiama Aušros dainavime. Knygoje sugulusios eilės, prabilusios lietuviška kalba, buvo įkvėpimo šaltinis, ieškantiems tiesos.
O Auros ir Redos šokis privertė pasijusti trečiuoju kalne įsikūrusios tiesos žvalgu, stebinčiu nekaltą vaikišką šypseną, vėjo dvelksmą, ir susivokti, jog nuo kalno viršūnės matosi visas pasaulis.
Apie Nikolajų Rerichą
Nikolajus Konstantinovičius Rerichas gimė 1874 m. spalio 9 d. Sankt Peterburge, Rusijos imperijoje. Jau augdamas jis parodė smalsumą ir talentą įvairioms veikloms. Pabendravęs su archeologu, jis susidomėjo archeologija. Paslapčių, užmirštų erų atskleidimas savo rankomis paskatino susitelkimą į archeologiją, kuris tęsėsi visą jo gyvenimą. N. Rerichas parodė ypatingą sugebėjimą piešti ir bandė siekti menininko karjeros. Jo tėvui nepatiko tai, tačiau teko priimti kompromisą.
Dar būdamas jaunas, jis rašė knygas, kūrė eiles ir beveik kasdienius komentarus apie gyvenimą ir įvykius (vadinamus „Dienraščių lapais“).
1923‒1928 m. per Centrinę Aziją vykusios ekspedicijos metu Rerichų šeima įsikūrė Darjeelingyje, Indijoje. Po penkerių metų vienos Nikolajaus knygos buvo išverstos ir išleistos Amerikoje, o kitos Indijoje.
Grįžęs į Niujorką, atidarius naujas Rericho muziejaus patalpas, Nikolajus iškėlė idėją, kuri daugelį metų buvo artima jo širdžiai. Pasinaudodamas Raudonojo Kryžiaus pavyzdžiu, jis pasiūlė priimti kultūros vertybių apsaugos sutartį karo ir taikos laikais – pasiūlymą, kurį jis nesėkmingai bandė skatinti 1914 m. konsultuodamasis su tarptautine teise besiverčiančiais teisininkais. Jis parengė paktą ir pasiūlė, kad vėliava būtų priimama visose saugomose vietose. Ši vėliava vadinama Taikos ženklu. Banerio dizainas rodo tris sferas, apsuptas apskritimo, raudonos spalvos ant balto fono. Simbolį galima matyti Tamerlane, Tibeto, Kaukazo ir Skandinavijos juvelyrikos antspauduose, taip pat Bizantijos ir romėnų artefaktuose.
Patirtis ir grožis Rerichui buvo šventi. Jis tikėjo, kad nors žemiškos šventyklos ir artefaktai gali žūti, mintis, kuri juos įkūnija, negyvena, bet yra amžinojo sąmonės srauto dalis – žmogaus troškimai, kuriuos ugdo jo kryptinė valia ir minties energija. Galiausiai jis tikėjo, kad taika Žemėje yra išankstinė sąlyga planetų išlikimui ir tęstiniam dvasinės evoliucijos procesui, ir ragino savo draugus padėti pasiekti šią taiką, sujungdamas bendrą grožio ir žinių kalbą.
1945 m. gruodžio 13 d. Nikolajus Rerichas mirė Kullu. Jo kūnas buvo kremuotas, o pelenai buvo palaidoti ant kalvos, kurią jis mėgo ir buvo vaizduojama daugumoje beveik septynių tūkstančių jo darbų.
