Vidmantas Venclovas
Vilnius – mano jaunystės miestas. Pažintis su sostine užsitęsė 30 metų. Dabar jau daugiau kaip 20 metų gyvenu Prienų krašte ir kelionės į Vilnių tampa retenybe. Turiu pripažinti, jog sostinė nuo mano laikų labai pasikeitė. Bet kaskart būdamas joje atrandi ką nors naujo.
Antrosios Kalėdų dienos kelionė į sostinę virto tikru išbandymu, nes atvykus į Vilnių automobilis buvo saugiai pastatytas automobilių stovėjimo aikštelėje, o eilinė pažintis su šalies perlu vyko pėsčiomis. Šios kelionės gidė buvo mano dukra, kuri kasdien miesto gatvėmis pražingsniuoja ne vieną dešimtį kilometrų kartu su kalyte Kudle.
Iš tiesų, kai žingsniuoji ne pagrindinėmis sostinės gatvėmis, pamatai daugiau nuostabių vaizdų, nei tiesiog važinėdamas didžiosiomis miesto magistralėmis.
Iš šios kelionės atmintyje liko du dalykai. Tai nuostabus japoniškas sodas, kuris pakerėjo savo paprastumu ir švelnumu. Apgalvota kiekviena detalė, o šalia pristatytų japoniškos kultūros ypatumų – lietuviškos gamtos subtilumai. O kartu nuostabūs vaizdai!
Vilnius keičiasi ir gražėja, bet, kai vaikštai neskubėdamas, pastebi daug smulkmenų, kurias suprasti sveiku protu neįmanoma. Pėsčiųjų perėjose žalia šviesa dega taip trumpai, jog verčia žmones bėgti, kad suspėtų atsidurti kitoje gatvės pusėje.
Arba, kai rusiškus užrašus ant pastatų keičia angliški, o ne lietuviški. Iškyla klausimas. Kodėl?
