Vilija Čiapaitė
No, Sarti, no, – linksmai šūkaliojo Vidutė, atsisėdusi ant sarto arklio. Šis, beveik nejausdamas mažosios raitelės, šuoliavo laukais. Arklio karčiai plevėsavo vėjyje, o mažoji jojikė, įsitvėrusi į virvę, kuri buvo pririšta prie arklio apynasrio, tvirtai laikėsi ant plačios jo nugaros. Vėjas kedeno jojikės plaukus, kurie, nublukę nuo vasaros saulės, atrodė it nubalusių rugių pėdelis. Pamačiusi, kad nematyti besiganančių karvių, Vidutė truktelėjo arklį už virvės: „Tpr…tpr…“ Arklys sustojo. Tada mažoji jojikė patraukė virvę į vieną pusę ir arklys apsisuko. Sušukusi „No“, ji pasileido keliuku atgal. Maloniai kvepėjo džiūstantis šienas, nugarą šildė saulutė. Ir ko bereikia mažajai jojikei! Arklys šuoliavo lauko keliuku neketindamas sustoti, tačiau prijojus reikiamą vietą Vidutė truktelėjo už virvės ir šūktelėjo „Tpr…tpr…“. Šiaip ne taip nusirangiusi nuo plačios jo nugaros priėjo ir paglostė arklio snukį. Po to nuvedė jį prie grandinės, supančiojo ir nukulniavo prie karvių, kurios, pajutusios, kad nėra piemenėlės, rupšnojo kažkieno darže runkelius. Pliaukšėdama botagėliu, ji išginė nedorėles iš daržo ir atsisėdusi ant sodrios žolės vis dar jautėsi šuoliuojančio žirgo jojike.
Lyg ir niekas nematė mažosios raitelės ant arklio, tačiau netrukus pasirodė jo šeimininkas. Pasilabino, paklausė kaip sekasi ganyti ir užvedė kalbą apie jodinėjimą. Vaikiškas naivumas ir sąžiningumas neleido Vidutei meluoti, ir ji papasakojo ką jautė jodama. Žmogelis pradėjo juoktis: „Tai ne žirgas, tai darbinis arklys, ir tu atėmei jam progą pailsėti prieš didelį darbą, nes jam teks traukti vežimą su šienu“. Vaidutės akys prisipildė ašarų. „Aš… nenorėjau…“, – sukūkčiojo ji. Žmogelis ištiesė ranką, paglostė jos nublukusius plaukus ir tepasakęs, kad daugiau taip nedarytų, nuėjo.
Kitą dieną Vidutės arkliukas vėl ganėsi pievoje, tačiau šį kartą ji padavė jam didelę riekę duonos ir, glostydama drėgną, minkštą snukį, papasakojo, kaip jai vakar buvo gera, bet ji negalinti daugiau jodinėti, nes jam reikia ilsėtis. Po to ji ne kartą matė savo numylėtinį traukiant vežimą su šienu, malkomis ir vis prisimindavo, kaip jojo laukais. Na, o užaugusi suprato, kad arklio šeimininkas buvo labai geras ir jos neapskundė tėvams. Jis gražiu pokalbiu privertė suprasti, kad be šeimininko leidimo nevalia imti svetimo.
