Vėžioniškių „Derliaus šventė 2013”

1pKai rudeninės šalnos nubučiavo medžius, kai laukuose nuimtas derlius ramiai sugulė rūsiuose, vėžioniškiai nutarė tai atšvęsti. Juk darbymečiu ne visada galima kaimo gyventojams susibėgti krūvon ir nuotaikingai pakvailioti, moterims paplepėti, vaikams padūkti. Juk, kaip žinia, netrukus lietingi orai visus gins į trobas ir neleis taip smagiai pabūti būryje ir atsargiai rudeninės saulutės spinduliuose pasišildyti bei vasarą prisiminti.

Taigi, Vėžionių kaimo gyventojai, kas po vieną, kas važiuoti, kas būreliu, rinkosi prie bendruomenės namų. Sekmadienis, darbai nudirbti, tad pašėlioti noras atsirado.

Bendruomenės namuose ant sienos kabojo vaikų piešiniai, o ant stalo puikavosi jų pagamintos kompozicijos iš pačių vėžioniškių išauginto derliaus. Čia buvo iš vaisių ir daržovių padaryti žmogeliukai, obuolių karulis, iš moliūgo pagamintas vaisių prikrautas krepšys, valtis su irkluotojais ir dar daug daug grožybių, pavadintų „Mūsų derlius”.

Lauke, kol dar rudeninė saulė švelniai glostė skruostus, susirinkusiuosius linksmino Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro muzikantai. Tačiau ne vien muzika linksmino, prisidėjo ir kitokios linksmybės. Kaip mat buvo išrinktos šeimininkių šeimininkės. Viena samčiu maišė „Sriubienę”, kuriai produktus visas kaimas sunešė. „Sriubienei” verdant, buvo surengtos varžytuvės išrinkti ištvermingiausią vyrą.

1374175_521573421260675_654871386_nČia vyrukai turėjo paplušėti, mat neįprastai pritūpus ir priekin rankas ištiesus nelabai ilgai šie ištvėrė – rankose baltas plytas laikyti reikėjo, o vėliau, po pertraukėlės, ant vienos kojos stovėti. Be to, buvo ir ūkininkai nepamiršti, bet jie dar laukuose, turbūt, vagas vagojo, tad apdovanojimus pasiimti draugai ir kaimynai turėjo. Pagaliau ir vaikučiai buvo dovanomis apdovanoti už pačias gražiausias kompozicijas ir piešinius. Kai „Sriubienė” išvirė, susirinkusieji ja buvo vaišinami. Oi skani šeimininkės sriubelė buvo! Prisrėbę jos, dar vėžioniškės Aldonos Mikailienės pečiuje keptų bulvinių bandų visi valgė ir jas gardžiame padaže vilgė. O jau skanumėlis buvo! Šventės vedantieji dar ir šiųmečio derliaus duonele vaišino, kuri laukais kvepėjo.

Visų linksmybių nesuminėsi, tačiau didžiausia susibūrimo ir šventės „vinis“ buvo tikri gyvi apdovanojimai: tai žąselė narvelyje patupdyta ir ištaigingame namelyje tupinčios dvi vištelės.

Norisi pridurti, kad smagiai smuiką virkdė jauna muzikantė Erika, o pats jauniausias šventės dalyvis, vos tris mėnesius turintis Adas, ramiai sau pusę šventinio renginio pramiegojo, bet prabudęs žvitriai dairėsi aplinkui. Juk šventė ne tik suaugusiems, bet ir vaikams.

Atvėsus orui susirinkusieji sugužėjo vidun prie vaišių stalo. Muzika, dainos ir linksmi pašnekesiai suvienijo vėžioniškius. Juk darbai nudirbti, ir lauke gražus ruduo lapus po vis dar žaliuojančią pievą gainioja. O pabaigai norėčiau pacituoti Joną Mačiukevičių: „Aš išpranašausiu tokį rudenį, kokio net sapne neregėjai: kiekvienas lašas kvepės obuoliais, kiekvienas lapas krisdamas juoksis, kiekvienas žiedas žydėdamas verks, kiekviena diena iš tavęs prašys šilumos…”

Vilija Čiapaitė

zp8497586rq
zp8497586rq