Vilija Čiapaitė
Paskutinis rugpjūčio sekmadienis. Vasara pasikamšius sijoną ir pasišokinėdama lekia tolyn, palikdama dulkėtus takelius, apvytusius sodus, ankstyvą derlių ir nuo sausros alpstančias pievas. Nostalgiškai atsigręžiame į laiką, kuris jau liko, ir susikaupę laukiame rudens. Tačiau ne vasara, jos karščiais, o respublikiniu 10-uoju Klojimo teatro festivaliu „Vėtrungė” noriu pasidžiaugti.
Truputis istorijos
2005 metais dvi energija trykštančios moterys sumanė, jog reikalingas klojimo teatras Prienų krašte. Tai Anelė Lukjančuk ir Alma Vaišnienė, kurioms visada norėjosi kažko naujo, kažko nepakartojamo. Taigi, moterų sumanymui visu šimtu procentų pritarė tuometinė Naujosios Ūtos seniūnė Antosė Brūzgienė. Klojimą, kuris ypač tiko jų sumanymui realizuoti, atrado Serbentinės kaime, pas Lietuvninkienę. Pastatas didelis, kieta ir tikra asla, štai čia tikras klojimas! Šone sukrautas šienas taip ir traukia ant jo prisėsti… Tuomet pirmieji festivalio dalyviai buvo Birštono vienkiemio (vad. Dalia Banienė), Prienų kultūros centro (vad. Alma Vaišnienė) ir Naujosios Ūtos (vad. Anelė Lukjančuk) dramos kolektyvai. Jiems talkino ir muzikavo Kunigiškių etnografinis ansamblis „Dūmė”. Po renginio buvo nutarta, jog festivalis vyks kas antri metai. Tačiau pajutę dvasinį ryšį su gamta, nuostabią aplinką, daugelis tiesiog išsiprašė, kad festivalis vyktų kasmet. Kaip sakoma, tuomet pirmieji pamato akmenys buvo padėti. Jau į sekantį festivalį „Vėtrungė” atvyko kolektyvai iš Elektrėnų ir Panevėžio, kurie jau devyneri metai kaip čia apsilanko su spektakliais ir kaskart žavisi nuostabia sodyba, klojimu ir žmonėmis. Ir štai, šiemet jau dešimtasis festivalis, kasmet sukviečiantis būrį klojimo teatro artistų ir žiūrovų.
Dešimtasis festivalis „Vėtrungė”
Visus, atvykusius į festivalį, pasitiko tautiškai apsitaisiusios dainininkės ir iš širdies traukė „Oi laukiam laukiam, mes svetelių laukiam…” Šiltas ir mielas sutikimas nuteikė šventiškai. Vos tik perėjęs dainininkų vorą, čia pat buvo kiekvienas buvo pakviestas prie stalo ir pavaišintas gardžiu naminiu sūriu su šiųmečiu medumi, gira ar vandeniu. Moterėlės linksmai tarškėjo, sveikinosi, o norinčios pasidžiaugti – nueidavo tolėliau. Didelio kiemo viduryje ant rąsto garavo kopūstienė, kurią sumaniai virė virėjų virėjai Stadaliai. Kai kurie smalsavo, kaip gi čia tas kelmas liepsnoja, o ant jo užkeltas didžiulis puodas verda ir savo kvapais ne vieną priverčia seilę varvinti.
Čia pat Naujosios Ūtos seniūnas Algis Aliukevičius kiekvienam ranką spausdamas gero reginio linkėjo, šalimais Seimo narys Andrius Palionis susidomėjęs dairėsi, Prienų kultūros ir laisvalaikio centro direktorius Džordanas Jogimantas Aksenavičius ir pavaduotoja Ligita Gediminienė, vėliau atvyko mero pavaduotojas Algis Marcinkevičius su žmona Edita ir dar daug svečių, kuriems suminėti reikėtų daug laiko.
Šaunu, kad šiais metais į festivalį atvyko Panevėžio ir Utenos regiono aklųjų centro dramos studija „Arka” (rež. Rima Žostautienė) su Žemaitės spektaklio „Trys mylimos” ištrauka, Tauragės r. Baltrušaičių bendruomenės teatras (rež. Sigitas Kancevyčius) šauniai improvizavę ir jumoro įnešę į Jono Skinkio komediją „Moderni moteris”, Kaišiadorių r. Kruonio kultūros cenro Kalvių sk. dramos kolektyvas „Brasta” (rež. Janė Bernotienė) su Juozo Baltušio „Gieda gaideliai”, Elektrėnų kultūros centro dramos kolektyvas (rež. Nijolė Skorubskienė) su Izabelės Lukošienės „Brangute” ir nepakartojamu vaidinimu visus sužavėjęs Prienų kultūros ir laisvalaikio centro N. Ūtos laisvalaikio salės mėgėjų teatras (rež. Anelė Lukjančuk) pagal Kazį Binkį „Kriaučius Motiejus”.
Beje, tarp spektaklių šauniai susirinkusius linksmino Gilučių etnografinis ansamblis „Obelėlė” ir Paprūdžių bendruomenės ansamblis „Dūmė” bei skaitovė Galina Popierienė, privertusi ne vieną linksmai nusijuokti.
Festivalis baigėsi. Užkulisiuose buvo galima išgirsti, jog festivalis dėl tam tikrų priežasčių gali persikelti į kitą vietą. Jau respublikiniu tapęs renginys, manau, liks Naujosios Ūtos seniūnijos talismanu ir kitais metais vėl mojuos baltais vėtrungės sparnais, kviesdama į jau vienuoliktąjį festivalį. Juk tradicijas reikia saugoti, puoselėti ir leisti, kad jos liktų ateities kartoms.
